Bimah
Pakelta sinagogos pakyla ar platforma, nuo kurios skaitoma Tora ir vedamos kai kurios pamaldų dalys, paprastai įrengta maldos salėje, bendruomenės akivaizdoje.
Istorinis kontekstas
Terminas kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia pakylą. Sinagogų praktikoje bima susiformavo kaip vieta viešam Šventojo Rašto skaitymui ir pamaldų vedimui. Jos padėtis priklausė nuo bendruomenės papročių ir architektūros: tradicinėse aškenazių sinagogose ji dažnai buvo maldos salės centre, o kai kuriose vėlesnėse sinagogose priartinta prie aron kodešo arba sujungta su priekine erdve.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Bima naudojama per Toros skaitymą, švenčių ir Šabato pamaldas, taip pat per apeigas, kai bendruomenės nariai kviečiami prie Toros. Lietuvos žydų sinagogose, kaip ir kitose aškenazių bendruomenėse, ji buvo ne tik funkcinis baldas, bet ir erdvinis maldos salės centras, aplink kurį telkėsi liturginis veiksmas.
Bima yra vienas svarbiausių sinagogos vidaus elementų. Ji gali būti medinė ar mūrinė, kukli arba puošni, su laipteliais, baliustrada ir stalu Toros ritiniui padėti. Nuo jos skaitoma Tora, tariami palaiminimai, kartais vedamos maldos dalys. Bimos vieta padeda suprasti sinagogos planą: centrinė padėtis pabrėžia bendruomeninį dalyvavimą ir girdimumą, o priekinė padėtis labiau susieja skaitymo vietą su aron kodešu, kuriame laikomi Toros ritiniai. Ji skiriasi nuo aron kodešo: bima yra veiksmui skirta pakyla, o aron kodešas – šventųjų ritinių saugojimo vieta. Terminas vartojamas apibūdinant tiek patį liturginį objektą, tiek architektūrinę zoną sinagogos erdvėje.