Druskininkai
Druskieniki; Druskeniki; Друскеники; דרוסקעניק
Druskininkų žydų istorija glaudžiai susijusi su miesto kaip kurorto raida. XIX a. Rusijos imperijoje mineralinių vandenų vietovė tapo vis populiaresnė, o sezoninis poilsiautojų srautas kūrė paklausą prekybai, nuomai, maitinimui, transportui, smulkiems amatams ir medicininėms paslaugoms. Žydų šeimos šiose srityse užėmė svarbią vietą: jos valdė krautuves, dirbo amatininkais, priėmė vasarotojus, tarpininkavo prekių tiekimui ir dalyvavo kasdienėje miestelio ūkio apyvartoje. Druskininkai buvo ne tik vietinių gyventojų, bet ir platesnio Gardino, Vilniaus bei Lenkijos žydų pasaulio dalis.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ar maldos namus, bendruomenės rabiną, šabo ir švenčių apeigas, labdarą ir laidojimo brolijos veiklą. Kurortinis miesto pobūdis veikė ir religinę infrastruktūrą: sezono metu reikėjo pasirūpinti atvykstančių žydų poilsiautojų poreikiais, košeriniu maistu, maldos vietomis ir bendruomenine pagalba. Žydų kapinės, išlikusios kaip atminties vieta, primena kelių kartų bendruomenės buvimą mieste.
Ekonominis žydų gyvenimas Druskininkuose buvo įvairus. Be krautuvių ir dirbtuvių, svarbų vaidmenį turėjo pensionai, kambarių nuoma, vežikų paslaugos, vaistinės, gydytojų kabinetai ir kitos su kurortu susijusios veiklos. Mieste lankydavosi skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, todėl žydų bendruomenė buvo susijusi ir su platesnėmis kultūrinėmis srovėmis. Iš Druskininkų kilęs žydų kilmės skulptorius Jacques’as Lipchitzas vėliau tapo tarptautiniu mastu žinomu modernizmo menininku, nors jo kūrybinė biografija daugiausia plėtojosi už šio miesto ribų.
Tarpukariu Druskininkai priklausė Lenkijos Respublikai. Tai svarbu vertinant vietos žydų istoriją: jų politinė, švietimo ir organizacinė aplinka skyrėsi nuo tuo metu nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje gyvenusių žydų patirties. Mieste veikė įvairių pažiūrų žydų organizacijos, labdaros iniciatyvos, jaunimo ir kultūrinio gyvenimo formos. Kasdienybėje buvo vartojama jidiš, taip pat lenkų, rusų ir hebrajų kalbos, priklausomai nuo šeimos, mokyklos, spaudos ir visuomeninių ryšių.
1941 m. vasarą nacių Vokietijai užėmus kraštą, Druskininkų žydų padėtis greitai pasikeitė. Jiems buvo taikomi okupacinės valdžios ir vietos administracijos apribojimai, įsakymai registruotis, nešioti skiriamuosius ženklus, perduoti turtą, dirbti priverstinius darbus. Vėliau bendruomenė buvo izoliuota, o jos nariai pateko į Grodno krašto getų ir tranzitinių stovyklų sistemą. Dauguma Druskininkų žydų buvo nužudyta Holokausto metu, dalis – deportacijų ir masinių žudynių grandinėje už miesto ribų.
Po Antrojo pasaulinio karo Druskininkuose nebeatsikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia gyvavo iki okupacijos. Sovietmečiu daugelis buvusių žydų gyvenimo vietų prarado pirminę paskirtį arba išnyko iš viešosios atminties. Šiandien žydų paveldą mieste primena senosios kapinės, memorialiniai ženklai, archyviniai dokumentai, tyrėjų darbai ir vietos istorijos pasakojimai. Druskininkų žydų istorija yra kurortinio miesto, pasienio regiono ir sunaikintos Rytų Europos žydų civilizacijos dalis.