YIVO pastato vieta Vilniuje
YIVO pastato vieta Vilniuje žymi vieną svarbiausių tarpukario Rytų Europos žydų mokslo centrų. YIVO – Žydų mokslo institutas – 1925 m. pradėjo veikti Vilniuje, tuomet priklausiusiame Lenkijai, ir tapo tarptautiniu jidiš kalbos, istorijos, folkloro, sociologijos bei žydų kasdienybės tyrimų centru. Jo būstinėje buvo kaupiamos bibliotekos.
YIVO, jidiš kalba vadintas Yidisher Visnshaftlekher Institut, Vilniuje susiformavo kaip moderni pasaulietinė žydų mokslo institucija. Jo įkūrimas 1925 m. buvo susijęs su platesniu siekiu tirti Rytų Europos žydų istoriją, kalbą ir visuomenę ne vien kaip religinį, bet ir kaip kultūrinį, socialinį bei kasdienybės reiškinį. Vilnius, tarpukariu buvęs Lenkijos valstybės sudėtyje, turėjo stiprią žydų švietimo, spaudos ir savivaldos tradiciją, todėl tapo tinkama vieta tokiai institucijai veikti.
1933 m. pastatyta YIVO būstinė suteikė institutui nuolatinę erdvę. Pastatas buvo skirtas ne maldai ar bendruomenės administracijai, o tyrimams, bibliotekai, archyvui, rinkinių saugojimui ir viešam intelektiniam darbui. Čia buvo kaupiami rankraščiai, spaudiniai, fotografijos, laiškai, mokyklų, draugijų ir šeimų dokumentai, tautosakos užrašai, teatro, muzikos ir politinio gyvenimo medžiaga. YIVO veikloje dalyvavo ne tik profesionalūs mokslininkai, bet ir vadinamieji rinkėjai – mokytojai, mokiniai, bibliotekininkai, bendruomenių nariai, siuntę medžiagą iš įvairių miestų ir miestelių. Taip institutas tapo ne vien Vilniaus, bet platesnės Rytų Europos žydų kultūrinės atminties centru.
Pastato paskirtis atspindėjo tarpukario žydų modernybės kryptį: jidiš kalba čia buvo suvokiama kaip mokslinio darbo ir kultūros kalba, o žydų kasdienybė – kaip tyrimo verta istorijos dalis. Institutas rengė publikacijas, kaupė terminiją, tyrė migraciją, švietimą, vaikų ugdymą, socialinius procesus. Jo veikla jungė vietos bendruomenę su tarptautiniais akademiniais ryšiais.
Nacių okupacijos metais YIVO rinkiniai tapo grobimo ir naikinimo objektu. Dalis dokumentų buvo atrenkama išvežimui į Vokietijos institucijas, dalis sunaikinta. Vilniaus gete priverstinai dirbę žydų intelektualai ir kultūros veikėjai rizikuodami gyvybe slėpė knygas, rankraščius ir archyvinius dokumentus. Ši gelbėjimo istorija vėliau tapo viena svarbiausių Vilniaus žydų kultūrinio pasipriešinimo atminties temų. Po karo išlikusi medžiaga atsidūrė skirtingose vietose – Vilniuje, Niujorke ir kitose saugyklose.
Istorinis YIVO pastatas neišliko kaip gyvas instituto centras; jo vieta šiandien suvokiama pirmiausia kaip atminties taškas. Ji primena ne tik sunaikintą instituciją, bet ir Vilniuje sukurtą mokslinę tradiciją, kurios dalis išliko archyvuose, publikacijose ir skaitmeniniuose rinkiniuose. Ši vieta svarbi kalbant apie žydų Vilnių kaip intelektinį miestą, kurio paveldas peržengė dabartinės Lietuvos ribas.