Samuelis Bakas
Sam Bak; Shmuel Bak
Litvakų kilmės dailininkas, Holokaustą išgyvenęs vaizduojamojo meno kūrėjas.
Samuelis Bakas – Vilniuje gimęs žydų dailininkas, kurio kūryba siejama su Holokausto atmintimi, litvakų istorija ir XX a. Europos žydų kultūros lūžiais. Vaikystėje patyręs Vilniaus getą ir slapstymąsi, po karo jis gyveno Izraelyje, Vakarų Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Jo tapyboje dažni suardytų miestų, atminties fragmentų, simbolinių daiktų ir biblinės vaizduotės motyvai.
Samuelis Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, žydų šeimoje. Jo vaikystė prasidėjo mieste, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo veikė turtinga žydų religinio, švietimo ir kultūrinio gyvenimo aplinka. Vilnius, dažnai vadintas Lietuvos Jeruzale, buvo svarbus litvakų pasaulio centras. Bako šeimos patirtis priklausė šiai miesto žydų bendruomenės istorijai, tačiau ją labai anksti nutraukė karas, okupacijos ir nacistinis persekiojimas.
1941 m. nacių Vokietijai užėmus Vilnių, Bakas su šeima buvo įkalintas Vilniaus gete. Dar būdamas vaikas jis piešė, o jo gabumai buvo pastebėti geto aplinkoje. 1942 m. Vilniaus gete surengtas jo darbų parodymas dažnai minimas kaip pirmasis viešas jo kūrybos pristatymas. Šis faktas vėliau tapo svarbia jo biografijos dalimi: menas Bako gyvenime atsirado ne kaip atsitraukimas nuo istorijos, bet kaip būdas išlikti, liudyti ir išsaugoti žmogišką orumą kraštutinės grėsmės sąlygomis.
Per Holokaustą didelė Bako šeimos ir Vilniaus žydų bendruomenės dalis buvo nužudyta. Pats Samuelis Bakas išgyveno kartu su motina, slapstydamasis ir keisdamas prieglobsčio vietas. Ši patirtis vėliau giliai veikė jo kūrybą, nors jis retai apsiribojo tiesioginiu istorinių įvykių vaizdavimu. Jo paveiksluose Holokausto atmintis dažnai perteikiama netiesiogiai – per griuvėsių miestovaizdžius, suskilusias formas, dingusių namų ženklus, vaikystės daiktus, užuominas į praradimą ir neįmanomą sugrįžimą.
Po karo Bakas su motina atsidūrė perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje. Ten jis toliau mokėsi ir piešė, o vėliau išvyko į Izraelį. Jaunystėje jis studijavo meną Jeruzalėje, Bezalelio meno mokykloje, vėliau tobulinosi Europoje. Gyvendamas skirtinguose kraštuose – Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėse Valstijose – jis formavo savitą vaizdinę kalbą, kurioje susijungė Europos tapybos tradicija, siurrealizmo bruožai, simbolizmas ir asmeninės atminties sluoksniai.
Bako kūrybai būdingas metaforiškas, kruopščiai sukonstruotas vaizdas. Jo drobėse kartojasi kriaušės, raktai, šachmatų figūros, knygos, lentelės, sparnai, berniuko siluetas, suardyti architektūros fragmentai. Šie motyvai nėra vien dekoratyvūs: jie veikia kaip ženklai, kalbantys apie pažeistą pasaulio tvarką, prarastą vaikystę, žydų kultūros naikinimą ir pastangas iš naujo kurti prasmę po katastrofos. Bibliniai ir klasikiniai siužetai jo darbuose dažnai perinterpretuojami XX a. istorijos šviesoje.
Svarbią vietą Bako palikime užima ryšys su Vilniumi ir litvakų atmintimi. Nors didžiąją gyvenimo dalį jis kūrė už Lietuvos ribų, gimtojo miesto patirtis išliko vienu pagrindinių jo meninės vaizduotės šaltinių. Vilnius jo kūryboje nėra tik geografinė vieta: tai prarastos bendruomenės, sunaikinto žydų pasaulio ir neišnykstančios atminties simbolis. Šiuo požiūriu Bakas yra vienas iš menininkų, per kurių kūrybą litvakų istorija tapo tarptautinės Holokausto atminties dalimi.
Jo darbai eksponuoti įvairiose šalyse, saugomi muziejuose ir privačiose kolekcijose. 2017 m. Vilniuje, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus struktūroje, atidarytas Samuelio Bako muziejus, pristatantis jo kūrybą ir ryšį su miesto žydų istorija. Bako palikimas svarbus ne tik kaip dailės reiškinys, bet ir kaip vizualinis liudijimas apie sunaikintą Rytų Europos žydų pasaulį, išgyvenimo patirtį ir atminties perdavimą vėlesnėms kartoms.
