Mitnagdim
Mitnagdim – tradicinės rabininės žydijos srovės atstovai, XVIII a. Rytų Europoje priešinęsi ankstyvajam chasidizmui ir pabrėžę Talmudo studijas, halachos autoritetą bei santūresnį pamaldumą.
Istorinis kontekstas
Pavadinimas hebrajų kalba reiškia „priešininkai“ ir iš pradžių žymėjo chasidizmo kritikų stovyklą. Judėjimas susiformavo XVIII a. Rytų Europos žydų bendruomenėse, kai chasidizmas ėmė plisti kaip nauja religinio gyvenimo forma. Mitnagdim gynė mokytumu grįstą rabininę tradiciją, ješivų autoritetą ir atsargiai vertino charizmatinių vadovų, mistinių praktikų bei emocinio pamaldumo sureikšminimą.
Naudojimas Lietuvos žydų gyvenime
Terminas vartojamas religijos istorijoje apibūdinti anti chasidiškai arba ne chasidiškai rabininei aplinkai. Lietuvos žydų istorijoje jis dažnai siejamas su litvakiška mokymosi kultūra, nors ne kiekvienas litvakas buvo mitnagedas. Šiandien sąvoka dažniausiai vartojama istoriškai, lyginant skirtingas ortodoksinės žydijos tradicijas.
Mitnagdim nebuvo atskira denominacija šiuolaikine prasme. Tai veikiau religinė ir intelektinė stovykla, kuri chasidizmo plėtrą laikė pavojumi nusistovėjusiai bendruomenės tvarkai, rabinų autoritetui ir halachiniam tikslumui. Jų idealas buvo nuoseklios Talmudo studijos, tekstų analizė, drausmingas įsakymų laikymasis ir viešo religinio gyvenimo kontrolė per bendruomenės institucijas. Priešprieša chasidams apėmė ginčus dėl maldos stiliaus, vadovo vaidmens, kabalos taikymo kasdienybėje ir papročių kaitos. Ilgainiui konfliktas silpnėjo, o abi pusės tapo platesnės ortodoksinės žydijos dalimis. Litvakiškame religiniame pasaulyje mitnagdų palikimas ypač siejamas su ješivų kultūra, mokymosi prestižu ir racionalesniu, mažiau ekstatišku pamaldumo tonu. Vis dėlto terminas turi būti vartojamas tiksliai: jis nereiškia visų tradicinių žydų ir nėra paprastas žodžio „litvakas“ sinonimas.