Yitzhakas Aradas
Yitzhak Rudnicki; Icchakas Aradas; יצחק ארד
Holokausto istorikas, buvęs žydų partizanas, Izraelio karininkas ir ilgametis Jad Vašem vadovas.
Yitzhakas Aradas, gimęs Yitzhaku Rudnickiu Švenčionyse, buvo vienas svarbiausių litvakų kilmės Holokausto tyrėjų ir atminties institucijų vadovų. Paauglystėje patyręs nacių okupaciją, getą ir šeimos netektį, jis prisijungė prie sovietinių partizanų, vėliau išvyko į Palestiną ir tarnavo Izraelio kariuomenėje. 1972–1993 m. vadovavo Jad Vašem institutui Jeruzalėje, parašė reikšmingų darbų apie Vilniaus getą, naikinimo stovyklas ir Holokaustą Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Yitzhakas Aradas gimė kaip Yitzhakas Rudnickis Švenčionyse, mieste, kuris tarpukariu priklausė Lenkijos Respublikai, o šiandien yra Lietuvoje. Jis augo litvakiškoje žydų aplinkoje, susijusioje su Rytų Europos žydų švietimu, kalbomis ir politinėmis srovėmis. Jo vaikystės pasaulį nutraukė Antrasis pasaulinis karas, sovietinė, o vėliau nacistinė okupacija. Šeimos ir bendruomenės patirtis Švenčionių ir Vilniaus krašte tapo svarbia jo vėlesnio istorinio darbo dalimi.
Nacių okupacijos metais Aradas buvo įkalintas gete, neteko artimųjų ir labai jaunas susidūrė su masinio žydų naikinimo sistema. Jam pavyko pasitraukti iš geto ir prisijungti prie sovietinių partizanų būrių, veikusių miškuose dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos pasienio erdvėje. Ši patirtis buvo dviprasmė: ji reiškė ginkluotą pasipriešinimą naciams ir kartu gyvenimą sudėtingoje sovietinių partizanų struktūroje, kurioje žydų kovotojai dažnai susidurdavo su įtampa, nepasitikėjimu ir antisemitizmu.
Po karo Aradas pasiekė Palestiną, kur įsitraukė į žydų valstybingumo kūrimo procesus. Jis tarnavo Izraelio gynybos pajėgose, dalyvavo karo ir saugumo struktūrų veikloje, ilgainiui tapo aukšto rango karininku. Karinė tarnyba jam suteikė organizacinės patirties, tačiau jo viešasis palikimas labiausiai siejamas ne su kariuomene, o su Holokausto istorijos tyrimu, dokumentavimu ir aukų atminimo institucijų stiprinimu.
1972 m. Aradas tapo Jad Vašem – Izraelio Holokausto kankinių ir didvyrių atminimo institucijos – vadovu. Šias pareigas jis ėjo daugiau kaip du dešimtmečius. Jo vadovavimo laikotarpiu Jad Vašem plėtė dokumentų rinkimą, tyrimus, švietimą ir tarptautinius ryšius. Aradas priklausė kartai, kuri pati išgyveno Holokaustą, todėl institucijos veikloje jungė asmeninę liudytojo patirtį ir profesionalų istorinį darbą.
Kaip istorikas Aradas daug rašė apie Rytų Europos žydų naikinimą. Vienas svarbiausių jo darbų buvo tyrimas apie Vilniaus getą, kuriame nagrinėta geto kasdienybė, žydų savivaldos dilemos, pasipriešinimo organizacijos ir sunaikinimas. Jis taip pat paskelbė plačiai cituojamą veikalą apie Belžeco, Sobiboro ir Treblinkos naikinimo stovyklas, siekdamas parodyti „Aktion Reinhardt“ mastą ir mechanizmus. Vėlesniuose darbuose Aradas tyrė Holokaustą Sovietų Sąjungos okupuotose ir karo metu užimtose teritorijose, pabrėždamas vietinių sąlygų, okupacinės valdžios, kolaboravimo ir pasipriešinimo sąveiką.
Jo ryšys su litvakų istorija yra tiesioginis ir biografinis: jis gimė Švenčionyse, patyrė Vilniaus krašto žydų bendruomenių sunaikinimą ir visą gyvenimą grįždavo prie šios erdvės istorijos akademiniuose darbuose. Aradas nepriklausė tik „Lietuvos“ istorijai šiuolaikine valstybine prasme, nes jo jaunystės kraštas buvo kelių politinių režimų ir sienų sandūroje. Vis dėlto jo tyrimai yra svarbūs Lietuvos žydų istorijos pažinimui, ypač kalbant apie Švenčionių, Vilniaus, Panerių ir partizaninio pasipriešinimo temas.
Arado palikimas apima ir sudėtingus atminties politikos klausimus. Lietuvoje jo vardas buvo minimas diskusijose dėl sovietinių partizanų veiklos vertinimo; pats Aradas pabrėžė savo kovą prieš nacius ir žydų išlikimo aplinkybes. Istoriografijoje jis išlieka reikšmingas kaip liudytojas, tyrėjas ir institucijų kūrėjas, padėjęs įtvirtinti Rytų Europos žydų sunaikinimo temą tarptautiniame Holokausto tyrimų lauke.