Švenčionys
Jidiš: סווינציאַן (Svintsyan); lenkų k.: Święciany; rusų k.: Свенцяны
Švenčionys buvo vienas reikšmingesnių istorinio Vilniaus krašto miestų, kuriame žydų bendruomenė kelis šimtmečius sudarė svarbią miestietiškos visuomenės dalį. Miestas priklausė tai Rytų Europos erdvei, kurioje žydų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su turgumis, amatininkyste, religinėmis institucijomis ir regioniniais prekybos keliais. XIX a., Rusijos imperijos laikotarpiu, Švenčionių žydų skaičius pastebimai išaugo. Miestelyje jie gyveno tankiai užstatytose centrinėse gatvėse, prie turgaus aikštės, vertėsi smulkiąja prekyba, siuvimu, odininkyste, maisto gamyba, vežikų ir tarpininkų darbu.
Religinis gyvenimas buvo organizuojamas per sinagogas ir maldos namus. Šalia jų veikė tradicinio mokymo įstaigos, labdaros draugijos, laidojimo brolija, paramos vargšams ir ligoniams struktūros. Kaip ir daugelyje Vilniaus krašto štetlų, bendruomenės kasdienybėje svarbią vietą užėmė rabinai, mokytojai, skerdikai ir kiti religiniai pareigūnai. Žydų kalbinė aplinka daugiausia buvo jidiš, tačiau dėl daugiakalbio regiono kasdienybėje vartotos ir lenkų, rusų, vėliau lietuvių kalbos. Švenčionių žydai palaikė ryšius su Vilniumi, kuris buvo vienas svarbiausių žydų religijos ir kultūros centrų regione.
XX a. pradžioje tradicinę bendruomenės struktūrą papildė modernios politinės ir kultūrinės srovės. Mieste reiškėsi sionistinės, socialistinės ir religinės organizacijos, veikė jaunimo sambūriai, bibliotekos ar skaityklos tipo iniciatyvos. Pirmojo pasaulinio karo, valdžių kaitos ir ekonominių sunkumų laikotarpiai paveikė miestelio ūkį, tačiau žydų bendruomenė išliko aktyvi. Tarpukariu Švenčionys buvo Lenkijos Respublikos sudėtyje, todėl vietos žydų gyvenimą formavo Lenkijos administracinė, švietimo ir politinė sistema. Tuo metu gyventojai patyrė ir ekonominės konkurencijos, ir valstybės politikos keliamus suvaržymus, tačiau išlaikė religines bei visuomenines institucijas.
1939–1941 m. regionas patyrė kelias politines okupacijas ir administracinius pokyčius. Sovietų valdžia pertvarkė privačią prekybą, nacionalizavo įmones, apribojo savarankiškų organizacijų veiklą. 1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinės Vokietijos ir SSRS karui, Švenčionys pateko į nacių okupacinę sistemą. Žydams buvo taikomi prievartos potvarkiai, turto nusavinimas, judėjimo apribojimai ir priverstinis darbas. Rudenį Švenčionių ir aplinkinių miestelių žydai buvo telkiami, atrenkami ir vežami į žudynių vietas.
Didžiausia tragedija siejama su masinėmis žudynėmis prie Švenčionėlių, buvusio karinio poligono teritorijoje, kur 1941 m. rudenį buvo nužudyti tūkstančiai Švenčionių ir apylinkių žydų. Dalis žmonių kurį laiką dar buvo laikomi Švenčionių gete; vėliau getas likviduotas, o išlikę gyventojai perkelti į kitus getus, darbo stovyklas arba nužudyti. Po karo Švenčionių žydų bendruomenė nebeatsikūrė ankstesniu mastu. Šiandien jos istoriją liudija senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietos, paminklai ir tyrėjų bei vietos atminties iniciatyvos.