Emmanuelis Levinas
Emmanuel Lévinas; Emanuelis Levinas
Litvakų kilmės prancūzų filosofas, fenomenologijos ir etikos mąstytojas.
Emmanuelis Levinas buvo Kaune gimęs žydų kilmės prancūzų filosofas, vienas svarbiausių XX a. etikos mąstytojų. Jo filosofijoje centrinę vietą užima atsakomybė už kitą žmogų, veido, begalybės ir transcendencijos temos. Iš litvakiškos žydų aplinkos kilęs Levinas išsilavinimą įgijo Prancūzijoje ir Vokietijoje, o vėliau tapo reikšmingu fenomenologijos, žydų minties ir prancūzų intelektualinės tradicijos autoriumi.
Emmanuelis Levinas gimė 1906 m. Kaune, tuomet priklausiusiame Rusijos imperijai. Jo šeima buvo žydų, litvakų kultūrinės aplinkos dalis. Vaikystėje jis augo daugiakalbėje erdvėje, kurioje susitiko hebrajų religinis mokymas, rusų kalba ir Europos literatūra. Levino ankstyvajam intelektiniam formavimuisi svarbūs buvo Biblijos tekstai, hebrajų kalba ir rusų rašytojai, ypač etinius klausimus kelianti literatūra. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima kurį laiką gyveno Rusijoje, o po karo Levinas grįžo į Kauną, kur baigė gimnaziją.
1923 m. Levinas išvyko studijuoti į Strasbūrą. Šis persikėlimas nulėmė jo įsitraukimą į prancūzų akademinį ir kultūrinį gyvenimą. Strasbūre jis studijavo filosofiją, susipažino su prancūzų intelektualine aplinka, užmezgė ilgalaikių ryšių, tarp jų – su rašytoju Maurice’u Blanchot. Vėliau Levinas gilino studijas Freiburge, kur klausė Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio paskaitų. Jis tapo vienu iš svarbiausių fenomenologijos tarpininkų Prancūzijoje, anksti pristatęs Husserlio mąstymą prancūzų skaitytojams.
Tarpukariu Levinas įsitvirtino Prancūzijoje, priėmė jos pilietybę ir kūrė prancūzų kalba. Antrojo pasaulinio karo metais jis tarnavo Prancūzijos kariuomenėje kaip vertėjas, pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo laikomas karo belaisvių stovykloje. Jo kaip Prancūzijos kario statusas padėjo išvengti tiesioginio žydų deportacijos likimo, tačiau didelė dalis jo šeimos, likusios Rytų Europoje, buvo nužudyta per Holokaustą. Ši patirtis ir Europos žydų sunaikinimo atmintis tapo svarbiu jo mąstymo fonu, nors jis vengė filosofiją paversti vien istorinio liudijimo forma.
Po karo Levinas dirbo žydų švietimo srityje, vadovavo École Normale Israélite Orientale Paryžiuje, dalyvavo prancūzakalbių žydų intelektualų diskusijose, skaitė Talmudo komentarus. Ši veikla rodo dvi jo mąstymo kryptis: akademinę filosofiją ir žydų tekstų interpretaciją. Levinas nesiekė jų paprastai sutapatinti, tačiau jo darbuose nuolat juntamas dialogas tarp graikų filosofijos tradicijos ir žydų etinės bei tekstinės kultūros. Jis pabrėžė, kad atsakomybė nėra tik teisės ar sutarties klausimas, bet pirmesnis santykis su kitu žmogumi.
Svarbiausi Levino filosofiniai veikalai yra „Totalité et Infini“ („Totalybė ir begalybė“, 1961) ir „Autrement qu’être ou au-delà de l’essence“ („Kitaip negu būtis, arba anapus esmės“, 1974). Juose jis kritikavo Vakarų filosofijos polinkį kitą žmogų įtraukti į bendras sistemas, pažinimo ar galios struktūras. Levino etikoje kito veidas kreipiasi į mane kaip reikalavimas ir atsakomybė, kurios negalima iki galo paaiškinti vien savanaudiškumu, racionaliu interesu ar politine tvarka. Jis taip pat rašė apie laiką, mirtį, kalbą, Dievo idėją ir subjektą kaip atsakingą už kitą.
Levino ryšys su litvakų istorija pirmiausia yra biografinis ir kultūrinis: jis gimė ir ankstyvąjį gyvenimą praleido Kauno žydų aplinkoje, kuri priklausė platesnei Rytų Europos žydų, vadinamųjų litvakų, tradicijai. Ši aplinka pasižymėjo stipriu tekstiniu mokymusi, hebrajų ir rabinų tradicijos svarba, taip pat atvirumu moderniam išsilavinimui. Vis dėlto Levino brandi filosofinė karjera vyko Prancūzijoje, todėl jo negalima apibūdinti vien kaip Lietuvos mąstytojo. Jis yra litvakiškos kilmės prancūzų filosofas, kurio biografijoje Kaunas žymi svarbų pradinį tašką.
Emmanuelio Levino palikimas ryškus filosofijoje, teologijoje, literatūros teorijoje, politinėje mintyje ir žydų studijose. Jo darbai paskatino naujai svarstyti etikos pirmumą, atsakomybę, svetingumą, prievartos kritiką ir santykį su pažeidžiamu žmogumi. Levino tekstai plačiai verčiami ir komentuojami, o jo vardas siejamas su vienu įtakingiausių XX a. bandymų po Europos katastrofų permąstyti žmogaus santykį su kitu. Litvakų istorijos kontekste jis liudija, kaip Rytų Europos žydų kultūrinė patirtis galėjo tapti pasaulinės filosofijos dalimi.
