Žasliai
Zosle; Zhosli; Żośle; Жосли; jidiš: זאָסלע
Žaslių žydų bendruomenė susiformavo istoriniame miestelyje, kuris ilgą laiką priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Rusijos imperijos ir modernios Lietuvos administracinėms erdvėms. Žydai čia gyveno ne kaip atskira sala, o kaip vietos ūkinio ir socialinio gyvenimo dalis. Miestelio padėtis prie kelių, jungusių aplinkinius centrus, sudarė sąlygas smulkiai prekybai, amatininkystei ir paslaugoms. XIX a. Žasliai įgijo būdingų štetlo bruožų: turgaus aikštė, krautuvės, dirbtuvės ir religinės institucijos telkė kasdienį bendruomenės gyvenimą.
Religinis gyvenimas buvo vienas svarbiausių bendruomenės tapatybės pagrindų. Žasliuose veikė sinagoga, kuri buvo ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės susirinkimų, mokymo bei savitarpio pagalbos erdvė. Prie religinių institucijų paprastai telkėsi chederio tipo vaikų mokymas, labdaros iniciatyvos, paramos vargingiesiems ir ligoniams veikla. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, religinį gyvenimą formavo šabo ir švenčių ritmas, košerinės mitybos taisyklės, šeimos apeigos ir kapinių priežiūra. Žaslių žydų senosios kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės įsišaknijimą miestelyje.
Ekonominiame gyvenime Žaslių žydai dažniausiai veikė srityse, kurios buvo būdingos nedideliems miesteliams: prekyboje, smulkiuose amatuose, tarpininkavime tarp kaimo ir miestelio rinkos. Žydų krautuvės, užeigos, amatininkų dirbtuvės ir paslaugos aptarnavo tiek žydų, tiek krikščionių gyventojus. Tokia veikla buvo priklausoma nuo turgaus dienų, žemės ūkio sezoniškumo ir platesnių ekonominių krizių. Bendruomenės socialinė struktūra nebuvo vienalytė: šalia pasiturinčių prekybininkų gyveno neturtingos šeimos, amatininkai, samdiniai ir religinio mokymo žmonės.
Tarpukario Lietuvos laikotarpiu Žaslių žydai prisitaikė prie naujų valstybės institucijų, pilietybės, mokyklų ir savivaldos sąlygų. Dalis bendruomenės palaikė tradicinį religinį gyvenimo būdą, kiti buvo veikiami modernių politinių, sionistinių ar pasaulietinių idėjų, kurios plito daugelyje Lietuvos žydų miestelių. Jaunimui svarbūs tapo švietimas, kalbos ir ryšiai su didesniais miestais. Vis dėlto nedidelio miestelio aplinkoje kasdienybę ir toliau lėmė šeima, sinagoga, prekyba, amatai ir santykiai su kaimynais.
1941 m. vasarą, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, Žaslių žydų gyvenimas buvo greitai sugriautas. Žydai buvo diskriminuojami, varomi į priverstinius darbus, atskiriami nuo kitų gyventojų, jų turtas buvo grobiamas. Netrukus bendruomenė buvo sunaikinta masinių žudynių metu Kaišiadorių apskrityje, kartu su kitų apylinkių žydais. Dalis Žaslių žydų siejama su žudynėmis Strošiūnų miške ir kitomis regiono masinių žudynių vietomis. Tai nutraukė kelis šimtmečius trukusį žydų buvimą miestelyje.
Po karo Žasliuose žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Atmintis apie ją išliko per kapines, buvusios sinagogos pastatą, pavienių šeimų pasakojimus, archyvinius dokumentus ir Holokausto aukų memorialus Kaišiadorių krašte. Šie objektai svarbūs ne tik kaip žydų paveldo ženklai, bet ir kaip miestelio istorijos dalis. Jie primena, kad Žaslių urbanistinė, ekonominė ir kultūrinė raida ilgą laiką buvo susijusi su žydų gyventojais, kurių bendruomenę sunaikino Holokaustas.