Žagarė
Žager (jidiš), Zhager, Żagory, Жагоры
Žagarės žydų istorija glaudžiai susijusi su miestelio padėtimi Šiaurės Lietuvoje, netoli Kuršo ir dabartinės Latvijos sienos. Ši geografinė vieta lėmė gyvą prekybą, judėjimą tarp regionų ir daugiakalbę aplinką. Žydai Žagarėje įsikūrė anksti, o XIX a. bendruomenė tapo viena gausiausių šiame krašte. Miestelis buvo sudarytas iš Senosios ir Naujosios Žagarės dalių, todėl žydų kasdienybė taip pat formavosi keliuose urbanistiniuose centruose – prie turgaus, prekybos gatvių, maldos namų ir amatų dirbtuvių.
Religinis gyvenimas buvo svarbi bendruomenės tapatybės dalis. Žagarėje veikė sinagogos ir maldos namai, o išlikęs sinagogų kompleksas liudija buvusios bendruomenės mastą ir organizuotumą. Tokios institucijos atliko ne tik liturginę funkciją: jose buvo mokomasi, sprendžiami bendruomenės reikalai, telkėsi labdaros ir savitarpio pagalbos veikla. Bendruomenė rūpinosi kapinėmis, ritualinėmis paslaugomis, religiniu švietimu ir socialine parama vargingesniems nariams. Kaip ir kituose Lietuvos štetluose, religinį gyvenimą papildė įvairios pasaulietinės idėjos – nuo žydų švietimo sąjūdžių iki politinių ir kultūrinių organizacijų.
Ekonominį Žagarės žydų gyvenimą formavo turgūs, pasienio prekyba, smulkūs verslai ir amatai. Žydai vertėsi krautuvėmis, prekyba žemės ūkio produktais, siuvimu, odos, maisto ir kitais amatais, taip pat tarpininkavo tarp miesto ir kaimo ekonomikos. Miestelio turgaus dienos buvo svarbios ne tik vietos gyventojams, bet ir aplinkinių kaimų žmonėms. Dėl pasienio padėties Žagarė turėjo ryšių su Latvijos miesteliais, tačiau politinės sienos ir ekonominiai suvaržymai skirtingais laikotarpiais šiuos ryšius keitė.
Pirmasis pasaulinis karas smarkiai paveikė Žagarės žydus. Kaip ir daugelyje buvusios Kauno gubernijos vietovių, karo metais dalis žydų buvo priversti palikti namus, jų turtas ir įstaigos nukentėjo. Tarpukario Lietuvos Respublikoje bendruomenė sumažėjo, bet išliko aktyvi. Žydai dalyvavo miestelio prekyboje, amatuose, savivaldos ir visuomeniniame gyvenime, veikė religinės bei švietimo įstaigos. Jaunimas mokėsi įvairaus tipo mokyklose, veikė sionistinės ir kitos žydų organizacijos, buvo palaikomi ryšiai su platesniu Lietuvos žydų politiniu ir kultūriniu gyvenimu.
1941 m. vasarą nacistinės Vokietijos okupacija nutraukė Žagarės žydų bendruomenės istoriją. Žydams buvo taikomi diskriminaciniai įsakymai, turto nusavinimas, priverstinis darbas ir judėjimo ribojimai. Žagarėje buvo sudarytas getas, į kurį suvaryti ne tik vietos, bet ir aplinkinių miestelių žydai. 1941 m. spalio 2 d. getas buvo likviduotas, o jo kaliniai nužudyti masinių žudynių metu. Tai buvo viena didžiausių Holokausto tragedijų Šiaurės Lietuvoje.
Po karo Žagarės žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Išlikę pastatai, kapinės, masinių žudynių vietos ir memorialiniai ženklai tapo pagrindiniais materialiais šios istorijos liudytojais. Žagarės sinagogų kompleksas šiandien suvokiamas kaip svarbi Lietuvos žydų architektūrinio paveldo dalis, o Holokausto aukų atminimas įtraukiamas į vietos istorijos tyrimus, edukaciją ir atminties renginius. Miestelio erdvėje žydų paveldas primena, kad Žagarė ilgą laiką buvo daugiatautis ir daugiakultūris Šiaurės Lietuvos centras.