Viekšniai
Vekshne (jidiš), Vekshna, Wieksznie
Viekšniai, įsikūrę dabartiniame Mažeikių rajone, istoriškai buvo svarbus Žemaitijos miestelis, kuriame žydų bendruomenė užėmė reikšmingą vietą vietos socialiniame ir ūkiniame gyvenime. Žydai čia kūrėsi palaipsniui, miesteliui stiprėjant kaip prekybos ir amatų centrui. XIX a. jų skaičius buvo didelis, o Viekšniai įgijo būdingą štetlo bruožą: turgus, krautuvės, amatininkų dirbtuvės, religinės institucijos ir gyvenamieji kiemai sudarė glaudžiai susijusią kasdienio gyvenimo erdvę. Bendruomenė buvo susijusi su platesniu Šiaurės Lietuvos ir Kuršo pasienio ekonominiu tinklu.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas ir maldos namus. Viekšniuose veikė žydų religinės institucijos, kuriose vyko pamaldos, mokymas ir bendruomenės susirinkimai. Kaip ir daugelyje miestelių, religinė erdvė buvo susijusi su labdara, mokymu, ritualiniais papročiais ir kasdieniais bendruomenės reikalais. Kapinės liudija ilgalaikį žydų buvimą Viekšniuose ir yra vienas svarbiausių materialių šios bendruomenės paveldo ženklų. Antkapiai, net jei jų išlikę tik dalis, atspindi vietos šeimų, religinių tradicijų ir hebrajiškos epigrafikos istoriją.
Ekonominiame gyvenime Viekšnių žydai dažniausiai vertėsi smulkiąja prekyba, amatais, maisto produktų, tekstilės, namų apyvokos prekių ir žemės ūkio produkcijos apyvarta. Jų veikla buvo glaudžiai susijusi su aplinkinių kaimų gyventojais: turgaus dienomis miestelis tapdavo mainų, paslaugų ir socialinių ryšių vieta. Šalia tradicinio religinio gyvenimo XX a. pradžioje stiprėjo modernesnės švietimo, kultūros ir politinės kryptys. Jaunesnioji karta buvo veikiama hebrajų ir jidiš kultūros judėjimų, emigracijos į didesnius miestus ar užsienį, taip pat tarpukario Lietuvos visuomeninių permainų.
Tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Viekšnių žydų bendruomenė išliko matoma miestelio dalis, nors jos skaičius, palyginti su XIX a. pabaiga, buvo sumažėjęs. Žydų prekybininkai ir amatininkai dalyvavo vietos ekonomikoje, vaikai lankė mokyklas, veikė religinės ir visuomeninės struktūros. Tarpukaris buvo ir konkurencijos, ekonominių sunkumų bei modernizacijos laikas: tradicinis štetlo gyvenimo modelis keitėsi, dalis jaunimo rinkosi mokslą, politinę veiklą ar emigraciją. Nepaisant šių pokyčių, bendruomenės tapatybė išliko susijusi su religiniu kalendoriumi, šeimos ryšiais ir vietos institucijomis.
1941 m. vasarą, nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Viekšnių žydų gyvenimas buvo staiga nutrauktas. Žydai buvo persekiojami, suvaržytos jų teisės, jie buvo izoliuojami ir ruošiami sunaikinimui. Bendruomenės nariai buvo nužudyti Viekšnių apylinkėse arba kitose Mažeikių krašto masinių žudynių vietose. Žudynėse dalyvavo nacistinės okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Po Holokausto Viekšnių žydų bendruomenė nebeatsikūrė; nutrūko šeimų, religinių institucijų ir kasdienio miestelio gyvenimo tradicija.
Šiandien Viekšnių žydų istoriją primena senosios žydų kapinės, buvusių religinių pastatų atmintis ir vietos atminimo ženklai. Bendruomenės paveldo pažinimas leidžia suprasti, kad Viekšniai buvo ne tik lietuvių, bet ir žydų, taip pat kitų miestelio gyventojų bendros istorijos erdvė. Žydų paveldo objektų išsaugojimas, kapinių priežiūra ir Holokausto aukų atminimas yra svarbi miestelio istorinės atminties dalis.