Varėna
Orany (lenk.), Oran (jidiš translit.)
Varėna istoriškai buvo ne vienalytė gyvenvietė: šalia senosios Varėnos augo geležinkelio stoties aplinka, o XX a. politinės ribos keitė kasdienius ryšius. Žydų įsikūrimas čia siejamas su platesne Vilniaus gubernijos miestelių raida, kai prie kelių, prekyviečių ir geležinkelio linijų kūrėsi smulkios prekybos bei amatų bendruomenės. Varėnos žydai palaikė ryšius su aplinkiniais Dzūkijos miesteliais, taip pat su Vilniaus ir Gardino kryptimis, kurios buvo svarbios prekybai, mokymuisi ir religiniam gyvenimui.
Religinis gyvenimas rėmėsi maldos namais, tradiciniu vaikų mokymu ir bendruomenės savivaldos papročiais. Kaip ir daugelyje štetlų, sinagoga ar beit midrašas buvo ne tik maldos, bet ir susirinkimų, mokymosi bei socialinės paramos vieta. Bendruomenės nariai rūpinosi ritualiniais poreikiais, labdara, ligonių ir neturtingųjų pagalba. Žydų kapinės buvo svarbus bendruomenės tęstinumo ženklas, rodęs įsitvirtinimą vietos gyvenime ir ryšį su ankstesnėmis kartomis.
Ekonominis Varėnos žydų gyvenimas buvo būdingas mažam miesteliui. Žydų šeimos laikė krautuves, prekiavo turguje, vertėsi smulkiais amatais, pervežimais, maisto produktų ir ūkio reikmenų prekyba. Miestelio gyventojų santykiai dažnai buvo kasdieniai ir praktiniai: valstiečiai atvykdavo į turgų, amatininkai aptarnaudavo vietos poreikius, o prekybininkai palaikė platesnius tiekimo ryšius. Geležinkelis stiprino Varėnos reikšmę, nes palengvino prekių judėjimą ir žmonių keliones.
Tarpukaris Varėnai buvo sudėtingas dėl pasienio ir administracinių pokyčių. Po Pirmojo pasaulinio karo regiono priklausomybė keitėsi, o demarkacinė linija ardė ankstesnius maršrutus ir šeimų ryšius. Žydų bendruomenė prisitaikė prie naujų valdžios reikalavimų, mokyklų ir ūkio reguliavimo. Kultūriniame gyvenime, kaip ir kituose Vilniaus krašto miesteliuose, galėjo reikštis religinės, hebrajiškos, jidiš kalbos ir sionistinės kryptys, tačiau jų mastas Varėnoje priklausė nuo nedidelės bendruomenės galimybių ir politinės aplinkos.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai užėmus kraštą, Varėnos žydų padėtis greitai tapo kritinė. Jie buvo atskirti nuo kitų gyventojų, priversti paklusti diskriminaciniams įsakymams, neteko turto ir saugumo. Vėliau vietos žydai buvo suvaryti į laikiną izoliacijos vietą ar kitas okupacinės valdžios nustatytas erdves ir nužudyti Varėnos apylinkėse. Šiuose nusikaltimuose dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir jų vietiniai talkininkai. Bendruomenės socialinis, religinis ir kultūrinis gyvenimas buvo sunaikintas per kelis 1941 m. mėnesius.
Po Antrojo pasaulinio karo Varėnos žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Išlikusiųjų buvo nedaug, dalis jų nebegrįžo į miestelį arba vėliau išvyko. Atmintį apie bendruomenę saugo senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietų ženklinimas ir vietos istorijos tyrimai. Varėnos žydų paveldas šiandien suvokiamas kaip neatskiriama miesto ir visos Dzūkijos istorijos dalis, liudijanti buvusį daugiakultūrį miestelio gyvenimą ir Holokausto sunaikintą bendruomenę.