Utena
jidiš: Utyan (אוטיאַן); lenk. Uciana; rus. Утена
Utenos žydų bendruomenė augo kaip regioninio miestelio bendruomenė, glaudžiai susijusi su prekyba, amatais ir vietos turgumis. Miestas buvo svarbus aplinkinių kaimų gyventojams, todėl žydų krautuvės, smulkios dirbtuvės, tarpininkavimo ir paslaugų veiklos tapo kasdienio Utenos gyvenimo dalimi. XIX a. pabaigoje žydai sudarė vieną didžiausių miesto gyventojų grupių, o bendruomenės vidaus gyvenimą reguliavo religinės, labdaros ir švietimo institucijos. Kaip ir kituose Lietuvos štetluose, gyvenimas vyko keliomis kalbomis ir kultūrinėmis aplinkomis: jidiš buvo kasdienė kalba, o viešajame administraciniame gyvenime vartotos to meto valstybės kalbos.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, beit midrašus ir maldos draugijas. Utenoje veikė keli maldos namai, skirti skirtingoms bendruomenės grupėms, o religinis mokymas buvo svarbi vaikų ir jaunimo ugdymo dalis. Bendruomenė rūpinosi kapinėmis, laidojimo brolija, parama vargingiesiems, ligoniams ir keliautojams. Religinė tradicija čia derėjo su modernėjančios visuomenės poreikiais: XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje dalis jaunimo vis labiau domėjosi pasaulietiniu mokslu, politinėmis idėjomis ir emigracijos galimybėmis.
Pirmasis pasaulinis karas smarkiai paveikė Utenos žydus. Frontui artėjant prie Lietuvos, daugelis šeimų patyrė priverstinį judėjimą, ekonominius nuostolius ir socialinius sukrėtimus. Po karo, susikūrus Lietuvos Respublikai, bendruomenė iš dalies atsikūrė. Tarpukariu žydai dalyvavo savivaldos, prekybos ir amatų gyvenime, veikė švietimo ir kultūros organizacijos, religinės mokyklos, jaunimo sambūriai, sionistinės ir kitos politinės kryptys. Utenos žydai palaikė ryšius su Kaunu, Daugpiliu, Vilniumi ir kitais regiono centrais, o dalis šeimų emigravo į Palestiną, JAV, Pietų Afriką ar kitur.
Ekonominis gyvenimas tarpukariu buvo įvairus, tačiau neatsiejamas nuo smulkiosios prekybos. Žydų šeimos laikė krautuves, dirbo siuvėjais, kepėjais, odininkais, vežikais, tarpininkais, amatininkais. Miesto turgūs ir mugės suteikė galimybių prekiauti žemės ūkio produktais, tekstile, namų apyvokos prekėmis. Kartu bendruomenė jautė tarpukario Lietuvos ekonominius svyravimus, konkurenciją ir politinių nuotaikų pokyčius. Nepaisant sunkumų, Utenos žydai išlaikė tankų organizacinį gyvenimą, kuriame svarbūs buvo tarpusavio pagalbos ryšiai.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Utenos žydų padėtis tapo mirtinai pavojinga. Jie buvo žeminami, verčiami dirbti priverstinius darbus, plėšiami, izoliuojami ir telkiami prieš žudynes. Vėliau Utenos žydai kartu su aplinkinių vietovių žydais buvo nužudyti masinių žudynių vietose. Viena svarbiausių atminties vietų yra Rašės miškas, kur buvo nužudyta keli tūkstančiai žmonių. Žudynes vykdė nacių okupacinės struktūros, talkinant vietiniams kolaborantams.
Po Antrojo pasaulinio karo Utenoje nebeliko ankstesnės žydų bendruomenės socialinio audinio. Išlikę asmenys dažniausiai gyveno išsisklaidę arba išvyko į kitus miestus ir šalis. Mieste liko materialūs pėdsakai: senosios žydų kapinės, žudynių vietos, atminimo ženklai ir pastatai, susiję su kadaise buvusiu žydų gyvenimu. Šiandien Utenos žydų istorija pristatoma per vietos atminties iniciatyvas, mokyklų, muziejų ir paveldo tyrėjų darbą, o Holokausto aukų vietos išlieka svarbiausiomis bendruomenės atminties erdvėmis.