Ukmergė
Vilkmergė; Vilkomir; Wilkomierz; Vilkomir (jidiš)
Ukmergės žydų bendruomenė susiklostė mieste, kuris nuo seno buvo svarbus regioninis prekybos ir administracijos centras. Istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje, o vėliau Rusijos imperijos sudėtyje, Ukmergė jungė skirtingus kelius ir rinkas, todėl žydų ekonominė veikla čia buvo glaudžiai susijusi su prekyba, amatais, smulkiu verslu ir paslaugomis. XIX a. bendruomenė išaugo į vieną didesnių Vidurio Lietuvos žydų bendruomenių. 1897 m. Rusijos imperijos surašymo duomenimis, žydai sudarė daugiau kaip pusę miesto gyventojų, todėl jų institucijos, kalbos ir kasdieniai papročiai buvo aiškiai matomi miesto gyvenime.
Religinę bendruomenės struktūrą sudarė sinagogos ir maldos namai, tarp jų minima Didžioji sinagoga bei kiti maldos namų pastatai. Juose vyko ne tik pamaldos, bet ir mokymasis, bendruomenės susirinkimai, labdaros veikla. Kaip ir daugelyje Lietuvos štetlų, svarbų vaidmenį atliko religiniai mokytojai, šocheta, kantoriai, labdaros ir laidojimo draugijos. Ukmergės žydų kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės buvimą mieste, o išlikę ar dokumentuose užfiksuoti sinagogų pastatai yra reikšminga urbanistinės atminties dalis.
Ekonominiame gyvenime Ukmergės žydai buvo susiję su mažmenine ir didmenine prekyba, amatininkyste, siuvimu, odos, maisto, medienos ir kitų kasdienės paklausos prekių apyvarta. Dalis šeimų vertėsi tarpininkavimu tarp miesto turgaus ir aplinkinių kaimų. Žydų krautuvės, dirbtuvės, smuklės ar sandėliai buvo įprasta miesto ekonominio audinio dalis. Socialinė padėtis bendruomenėje buvo nevienoda: greta pasiturinčių pirklių veikė smulkūs amatininkai, sezoniniai darbininkai, prekybininkai ir labdaros paramos reikalingi gyventojai.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Ukmergė išliko reikšmingu apskrities miestu, o žydų bendruomenė prisitaikė prie naujos valstybės politinės ir administracinės tvarkos. Veikė žydų mokyklos, kultūros, sporto, labdaros ir jaunimo organizacijos; viešajame gyvenime reiškėsi skirtingos politinės bei idėjinės kryptys – sionistai, religinės organizacijos, kairiosios ir kitos grupės. Miesto žydai dalyvavo savivaldos, verslo ir profesinėse struktūrose. Kartu tarpukariu bendruomenė susidūrė su ekonominiais sunkumais, konkurencija, emigracija ir visuomeniniais įtempiais, būdingais daugeliui Lietuvos miestų.
1941 m., prasidėjus nacių Vokietijos okupacijai, Ukmergės žydų gyvenimas buvo sugriautas. Žydai buvo registruojami, žeminami, verčiami dirbti, izoliuojami ir palaipsniui atskiriami nuo kitų miesto gyventojų. Ukmergės bei aplinkinių vietovių žydų masinės žudynės vyko Pivonijos miške; jas vykdė nacių okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Ši vieta šiandien yra pagrindinė Ukmergės Holokausto atminties erdvė. Po karo žydų bendruomenė mieste nebeatsikūrė ankstesniu mastu. Atmintį palaiko masinių žudynių vietos memorialai, senųjų kapinių priežiūra, išlikusių sinagogų tyrimai, vietos istorijos iniciatyvos ir Holokausto aukų vardų grąžinimo darbai.