Švėkšna
jidiš: Švekšne / Shvekshna; rus. Швекшна
Švėkšnos žydų bendruomenė kūrėsi Žemaitijos miestelio aplinkoje, kurioje svarbią reikšmę turėjo prekybos keliai, dvaras, turgūs ir artumas Rytų Prūsijai. XVIII a. žydai jau buvo įtraukti į mokesčių apskaitą, o XIX a. tapo viena iš pagrindinių miestelio gyventojų grupių. Kaip ir daugelyje Žemaitijos štetlų, jų kasdienybė siejosi su smulkiąja prekyba, amatais, nuoma, tarpininkavimu žemės ūkio produkcijos apyvartoje. Švėkšnos žydai palaikė ryšius su aplinkiniais kaimais, regiono miesteliais ir platesne pasienio ekonomika.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ir mokymosi namus. Bendruomenėje veikė tradicinės institucijos: rabino ar religinio autoriteto vadovaujama bendruomeninė tvarka, chederiai berniukų religiniam ugdymui, labdaros ir savitarpio pagalbos formos, laidojimo brolija. Senosios žydų kapinės buvo ne tik laidojimo vieta, bet ir bendruomenės tęstinumo ženklas. Tarpukariu pastatyta mūrinė Švėkšnos sinagoga pakeitė ankstesnius maldos namus ir iki šiol yra vienas svarbiausių miestelio žydų paveldo objektų.
Ekonominis gyvenimas buvo įvairus. Žydų šeimos laikė krautuves, dirbo siuvėjais, batsiuviais, kepėjais, prekiavo tekstile, grūdais, kasdienio vartojimo prekėmis, kai kurie nuomojo smukles ar vertėsi paslaugomis. Švėkšnoje, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, žydų ir krikščionių gyventojų ryšiai buvo kasdieniai ir praktiški: turgavietėje, dirbtuvėse, skolų, nuomos ir prekių mainų santykiuose. Kartu bendruomenė išlaikė savas religines normas, kalbą, švietimą ir šventinį kalendorių.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Švėkšnos žydai dalyvavo vietos savivaldos, prekybos ir kultūriniame gyvenime. Dalis jaunimo mokėsi pasaulietinėse mokyklose, veikė sionistinės, religinės ar jaunimo organizacijos, buvo palaikomi ryšiai su emigravusiais giminaičiais. Tačiau bendruomenę veikė ir platesni pokyčiai: ekonominė konkurencija, valstybinės sienos režimas, emigracija į Pietų Afriką, JAV, Palestiną ar kitus kraštus. Miestelio gaisrai ir ūkio krizės taip pat keitė žydų gyvenimo sąlygas.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacių okupacijai, Švėkšnos žydai buvo izoliuoti, priversti dirbti, neteko turto ir teisių. Bendruomenės sunaikinimas vyko nacių okupacinės valdžios ir vietos pagalbininkų smurto sąlygomis. Vyrai, moterys ir vaikai buvo nužudyti Švėkšnos apylinkėse ar kituose regiono žudynių taškuose. Po karo miestelyje nebeatsikūrė gyvybinga žydų bendruomenė.
Šiandien Švėkšnos žydų istoriją primena išlikęs sinagogos pastatas, senosios žydų kapinės, memorialiniai ženklai ir vietos gyventojų bei tyrėjų pastangos dokumentuoti praeitį. Šie objektai svarbūs ne tik kaip architektūros ar memorialinis paveldas, bet ir kaip buvusio daugiakultūrio miestelio gyvenimo liudijimai.