Simnas
Simno; Simne; סימנע; Симно
Simno žydų istorija priklauso Užnemunės žydų miestelių tinklui, kuris ypač sustiprėjo XIX a. Miestelis buvo nedidelis, bet svarbus aplinkinių kaimų ūkinio gyvenimo mazgas: čia vyko turgūs, veikė krautuvės, amatininkų dirbtuvės, smuklės ir paslaugų įstaigos. Žydų šeimos dažniausiai gyveno miestelio centre arba šalia prekybinių gatvių, kur buvo patogu aptarnauti tiek vietos gyventojus, tiek atvykstančius valstiečius. Bendruomenė nebuvo izoliuota – jos kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su lietuvių, lenkų ir kitų miestelio gyventojų ekonominiais ryšiais, tačiau religinis ir socialinis gyvenimas turėjo savas institucijas.
Religinio gyvenimo branduolys buvo sinagoga ir su ja susijusios mokymosi bei labdaros struktūros. Kaip ir daugelyje Lietuvos žydų miestelių, maldos namai atliko ne vien liturginę funkciją: juose buvo sprendžiami bendruomenės reikalai, vyko Toros studijos, minėtos šventės, telkta parama vargingesniems nariams. Vaikai mokėsi tradicinėse religinėse mokyklose, o vėliau dalis jaunimo siekė pasaulietinio išsilavinimo lietuviškose ar žydų švietimo įstaigose kitose vietovėse. Rabinas, šochetas, melamedai ir bendruomenės seniūnai buvo svarbios figūros, palaikiusios kasdienio gyvenimo tvarką.
Ūkinė Simno žydų veikla buvo įvairi, tačiau dažniausiai susijusi su smulkiąja prekyba ir amatais. Žydų krautuvininkai prekiavo maisto produktais, audiniais, galanterija, geležies dirbiniais, ūkio reikmenimis. Amatininkai galėjo būti siuvėjai, batsiuviai, staliai, kepėjai ar vežėjai. Turgadieniais miestelio ekonominė erdvė tapdavo bendru susitikimo tašku, kuriame pinigų, prekių ir paslaugų apyvarta jungė skirtingas socialines bei konfesines grupes. Tokia padėtis kartu kūrė ir priklausomybę nuo politinių permainų, prekybos reguliavimo, mokesčių bei ekonominių krizių.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Simno žydai buvo nedidelės, bet aktyvios vietos visuomenės dalis. Jie dalyvavo savivaldos, prekybos, labdaros ir kultūrinėse iniciatyvose, palaikė ryšius su žydų organizacijomis didesniuose miestuose. Šiuo laikotarpiu Lietuvos žydų bendruomenėse plito sionistinės, religinės ir kitos politinės idėjos, todėl tikėtina, kad jų atgarsiai buvo juntami ir Simne. Jaunesnioji karta dažniau mokėsi lietuvių kalbos, dalyvavo platesniame valstybės gyvenime, tačiau religinės šventės, šeimos tradicijos ir hebrajų bei jidiš kultūros elementai išliko svarbūs bendruomenės tapatybei.
Holokaustas nutraukė kelis šimtmečius trukusią Simno žydų istoriją. 1941 m. vasarą, po nacių Vokietijos įsiveržimo į Lietuvą, žydams buvo taikomi diskriminaciniai įsakai, jie buvo žeminami, verčiami dirbti, neteko turto ir judėjimo laisvės. Vėliau bendruomenės nariai buvo suvaryti, atskirti nuo kaimynų ir nužudyti masinių žudynių metu Alytaus apskrities teritorijoje arba jos apylinkėse. Šie įvykiai sunaikino Simno žydų religinį, šeimos ir ekonominį pasaulį; išlikusiųjų buvo nedaug, o dauguma jų po karo nebegrįžo gyventi į miestelį.
Po Antrojo pasaulinio karo Simne organizuota žydų bendruomenė neatsikūrė. Sinagogos ir kitų bendruomeninių pastatų atmintis išliko daugiausia vietos pasakojimuose, dokumentuose ir tyrimuose. Svarbiausias materialus liudijimas yra senosios žydų kapinės, primenančios prieškarinę miestelio gyventojų įvairovę. Holokausto aukų atminimas siejamas ne tik su Simnu, bet ir su platesniu Alytaus regiono žudynių vietų žemėlapiu. Šiandien Simno žydų paveldas yra vietos istorijos dalis, reikalaujanti saugojimo, tikslaus dokumentavimo ir pagarbios atminties.