Šiauliai
Šavliai; Shavli; Shavl; Schaulen; Szawle
Šiaulių žydų bendruomenė formavosi mieste, kuris istoriškai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, vėliau Rusijos imperijos, o XX a. – Lietuvos Respublikos erdvei. Žydų gyventojų skaičius ypač augo XIX a., kai Šiauliai tapo svarbiu Šiaurės Lietuvos prekybos ir pramonės centru. Miesto padėtis prie kelių, prekybos ryšiai su Ryga, Kaunu ir kitais regiono miestais sudarė sąlygas plėtotis amatams, prekybai ir smulkiajam verslui. Žydai buvo matoma miesto ekonominio gyvenimo dalis: jie dirbo krautuvininkais, pirkliais, vežėjais, siuvėjais, odininkais, kepėjais, finansų ir tarpininkavimo srityse.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Šiauliai išsiskyrė pramonės plėtra. Žydų verslininkai ir pramonininkai prisidėjo prie miesto modernėjimo, o labiausiai žinoma buvo Frenkelių odos pramonė. Chaimo Frenkelio fabrikas tapo vienu reikšmingiausių odos apdirbimo centrų regione ir turėjo įtakos miesto socialinei struktūrai: augo darbininkų sluoksnis, plėtėsi miesto infrastruktūra, stiprėjo labdaros bei profesinės savitarpio pagalbos formos. Ekonominė veikla neapsiribojo stambiąja pramone – žydų amatininkai ir smulkūs prekybininkai kasdien aptarnavo miesto ir apylinkių gyventojus.
Religinis gyvenimas Šiauliuose buvo įvairus. Bendruomenę telkė sinagogos ir mažesni maldos namai, veikė religinio mokymo, labdaros ir savišalpos institucijos. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, šalia tradicinių religinių struktūrų ilgainiui stiprėjo pasaulietinės kultūros formos: bibliotekos, jaunimo sambūriai, sporto organizacijos, sionistinės ir kitos politinės kryptys. Šiauliuose gyveno tiek jidiš, tiek hebrajų kultūrai atstovavę žmonės; žydų švietimas apėmė tradicines mokyklas ir modernesnes tarpukario švietimo įstaigas.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Šiaulių žydai sudarė reikšmingą miesto gyventojų dalį. Jie dalyvavo savivaldoje, profesinėse organizacijose, prekybos rūmuose, švietimo ir kultūros veikloje. Mieste veikė žydų mokyklos, draugijos, labdaros organizacijos, vyko religinis ir visuomeninis gyvenimas. Tuo pat metu bendruomenė patyrė bendras tarpukario ekonomines įtampas, konkurenciją prekyboje, politinių judėjimų kaitą ir augantį antisemitizmą Europoje. Nepaisant to, iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliai išliko vienu svarbiausių Lietuvos žydų centrų.
1941 m. nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo Šiaulių žydų persekiojimas. Žydai buvo žymimi, varomi priverstiniams darbams, jų turtas nusavinamas, o netrukus įsteigtas getas. Dalis Šiaulių ir apylinkių žydų buvo nužudyta masinių žudynių vietose, kiti kalinti gete ir darbo stovyklose. 1943 m. Šiaulių getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklos tipo struktūrą, o 1944 m., artėjant frontui, likę kaliniai buvo evakuoti į nacių koncentracijos stovyklas. Iš bendruomenės išliko tik nedidelė dalis žmonių.
Po karo Šiaulių žydų bendruomenė nebeatsikūrė ankstesniu dydžiu. Mieste išliko su žydų istorija susijusių vietų: senosios kapinės, buvusių geto kvartalų teritorijos, pramonės ir visuomeninių pastatų atmintis, memorialai masinių žudynių aukoms. Šiaulių žydų istorija šiandien siejama ne tik su sunaikinta bendruomene, bet ir su jos indėliu į miesto urbanistinę, ekonominę bei kultūrinę raidą.