Šalčininkai
Soleczniki (lenk.), Солечники (rus.)
Šalčininkų žydų bendruomenė buvo Vilniaus krašto miestelių tinklo dalis. Miestelis stovėjo kelių ir vietinės prekybos aplinkoje, todėl žydų gyventojų kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su turgumi, smulkiomis krautuvėmis, tarpininkavimu, amatais ir paslaugomis aplinkinių kaimų gyventojams. Bendruomenė nebuvo viena didžiausių regione, tačiau jos ryšiai su Vilniumi, Eišiškėmis ir kitais pietryčių Lietuvos miesteliais buvo svarbūs tiek ekonomikai, tiek giminystės, švietimo ir religiniam gyvenimui.
Religinė bendruomenės struktūra rėmėsi tradicinėmis miestelio žydų institucijomis: maldos namais, religinio mokymo tradicija, labdara ir kapinių priežiūra. Išlikusių duomenų apie konkrečius Šalčininkų sinagogos pastatus ar jų vietas nėra pakankamai, todėl vietos religinių institucijų istorija šiandien atkuriama fragmentiškai. Vis dėlto pati bendruomenės egzistencija rodo, kad religinės paslaugos, švenčių kalendorius, košerinės praktikos ir laidotuvių tvarka buvo neatskiriama vietos žydų gyvenimo dalis.
XIX a. ir XX a. pradžioje Šalčininkų žydų socialinė padėtis priklausė nuo platesnių Rusijos imperijos įstatymų, ekonominių suvaržymų ir migracijos. Dalis šeimų vertėsi smulkia prekyba, kita dalis – amatais ar žemės ūkio produkcijos supirkimu. Jaunesni žmonės dažnai ieškojo galimybių didesniuose miestuose arba emigracijoje. Kaip ir daugelyje Vilniaus krašto vietovių, tradicinį religinį gyvenimą palaipsniui veikė modernios politinės ir kultūrinės kryptys: hebrajų ir jidiš spauda, sionistinės idėjos, pasaulietinis švietimas, socialiniai judėjimai. Nėra pagrindo manyti, kad Šalčininkai buvo išskirtinis šių procesų centras, tačiau jie pasiekė ir mažesnes bendruomenes.
Tarpukariu Šalčininkai priklausė Lenkijos Respublikos administruojamam Vilniaus kraštui. Šis politinis kontekstas svarbus, nes vietos žydų gyvenimas buvo susijęs ne su tarpukario Lietuvos Respublikos institucijomis, o su Lenkijos valstybės teisės, švietimo ir savivaldos sistema. Miestelyje išliko daugiakalbė aplinka: kasdienybėje vartotos lenkų, jidiš, baltarusių, rusų ir lietuvių kalbos. Ekonominis gyvenimas buvo kuklus, priklausomas nuo vietos paklausos ir regioninių krizių. Sovietų valdžios įvedimas 1939–1940 m. pakeitė nuosavybės santykius, apribojo privačią prekybą, uždarė ar pertvarkė nepriklausomas organizacijas.
1941 m. vasarą, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Šalčininkai pateko į nacių okupacijos zoną. Žydai buvo registruojami, žeminami, apiplėšiami, verčiami atlikti priverstinius darbus. Kaip ir kitose Vilniaus krašto vietovėse, persekiojimas greitai peraugo į masinį naikinimą. Šalčininkų žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1941 m.; dalis aukų palaidota vietos masinėje kapavietėje. Tikslesni aukų skaičiai įvairiuose šaltiniuose gali skirtis, todėl jie turi būti tikrinami pagal atskirus archyvinius ir memorialinius duomenis.
Po karo Šalčininkuose nebeatsikūrė ankstesnė žydų religinė ir socialinė bendruomenė. Išlikusi atmintis daugiausia siejama su kapinėmis, masinių žudynių vietos žymėjimu ir vietos istorijos tyrimais. Šie objektai primena, kad Šalčininkų istorija yra ne tik administracinė ar urbanistinė, bet ir daugiatautė. Žydų paveldas čia išlikęs fragmentais, todėl svarbus atsargus dokumentavimas: kapinių ribų, antkapių, memorialinių įrašų, vietinių liudijimų ir archyvinių šaltinių derinimas.