Šakiai
Šakiai; Shaki; Szaki; Шаки
Šakių žydų istorija susiformavo Užnemunės miestelių tinklo kontekste. Šis kraštas po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų pateko į skirtingas administracines sistemas, todėl vietos žydų gyvenimą veikė ir Prūsijos, ir vėlesnė Lenkijos Karalystės bei Rusijos imperijos teisėtvarka. Miestelis augo kaip apskrities ir aplinkinių kaimų aptarnavimo centras. Žydų šeimos čia vertėsi prekyba, amatais, smulkiomis paslaugomis, nuoma, tarpininkavimu žemės ūkio produktais. Tokia ekonominė padėtis buvo būdinga daugeliui Suvalkijos štetlų, kuriuose žydų bendruomenė buvo glaudžiai susijusi su savaitiniais turgumis ir regionine prekyba.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą, maldos namus ir tradicinio mokymo aplinką. Bendruomenėje veikė religinės labdaros, laidojimo ir savitarpio pagalbos formos, būdingos Rytų Europos žydų bendruomenėms. Šakiai turėjo savo kapines, kurios buvo svarbi bendruomenės savarankiškumo ir tęstinumo dalis. Rabinų, mokytojų, kantorių ir bendruomenės vyresniųjų autoritetas padėjo reguliuoti kasdienį religinį gyvenimą, šeimos teisės klausimus, šventes, mokymą ir paramą skurstantiesiems. Nors konkrečių pastatų istorija fragmentiškai dokumentuota, žinoma, kad iki Holokausto mieste buvo žydų religinė infrastruktūra.
XIX a. pabaigoje Šakiuose žydai sudarė didelę miestelio gyventojų dalį. Jų buvimas buvo matomas parduotuvėse, dirbtuvėse, smuklėse, malūnų ir kitų smulkių įmonių veikloje. Pirmojo pasaulinio karo metais bendruomenė patyrė priverstinį pasitraukimą, mobilizacijas, ūkio suirimą ir pabėgėlių judėjimą. Po karo dalis šeimų grįžo, tačiau socialinė ir demografinė padėtis jau buvo pasikeitusi: dalis gyventojų emigravo, dalis persikėlė į didesnius miestus ar užsienį.
Tarpukario Lietuvos laikotarpiu Šakių žydai veikė Lietuvos Respublikos teisinėje ir politinėje aplinkoje. Mieste galėjo veikti žydų švietimo, jaunimo, politinės ir sionistinės krypties organizacijos, būdingos to meto Lietuvos žydų gyvenimui. Kasdienybėje svarbūs išliko verslai, turgus, amatai, šeimų ryšiai su Kaunu, Marijampole, Kudirkos Naumiesčiu ir kitais regiono centrais. Bendruomenė gyveno daugiakalbėje aplinkoje: vartota jidiš, hebrajų kalba religijoje ir švietime, taip pat lietuvių, lenkų ar rusų kalbos pagal laikotarpį ir socialinį kontekstą.
1941 m. vasarą, Vokietijai okupavus Lietuvą, Šakių žydų padėtis greitai tapo katastrofiška. Jie buvo atskirti nuo kitų gyventojų, priversti vykdyti okupacinės valdžios nurodymus, neteko turto ir judėjimo laisvės. Vėliau vyrai, moterys ir vaikai buvo nužudyti masinių žudynių vietose netoli Šakių, tarp jų Batiškių apylinkėse. Nusikaltimuose dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Holokaustas sunaikino beveik visą iki tol kelis šimtmečius gyvavusią Šakių žydų bendruomenę.
Po karo žydų gyvenimas Šakiuose nebeatsikūrė ankstesniu mastu. Bendruomenės istoriją šiandien primena senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietos ir memorialiniai ženklai. Atminties darbas apima kapinių tvarkymą, aukų pavardžių paiešką, vietos istorijos tyrimus ir edukacines iniciatyvas. Šakiai išlieka svarbi vieta Suvalkijos žydų istorijos žemėlapyje, liudijanti tiek štetlo kasdienybę, tiek Holokausto sunaikintą paveldą.