Rokiškis
Rakishok (jidiš), Rakiszki (lenk.), Rokishki / Рокишки (rus.)
Rokiškio žydų bendruomenė formavosi kaip tipinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės Rusijos imperijos pasienio regiono štetlo bendruomenė. Miestelio plėtra buvo susijusi su dvaru, prekyba, savaitiniais turgumis ir ryšiais su aplinkinėmis gyvenvietėmis. Žydai Rokiškyje ilgainiui tapo svarbia miestelio gyventojų dalimi: jie vertėsi smulkia ir vidutine prekyba, laikė krautuves, dirbo amatininkais, užsiėmė paslaugomis, dalyvavo grūdų, linų, medienos ir kitų žemės ūkio produktų apyvartoje. Bendruomenė palaikė ryšius su kaimo pirkėjais ir tiekėjais, todėl jos ekonominė padėtis priklausė nuo viso regiono ūkio.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, maldos namus, mokymosi erdves ir bendruomenines institucijas. Rokiškyje susiformavo sinagogų kompleksas, liudijantis, kad bendruomenė buvo pakankamai gausi ir socialiai įvairi. Maldos namai atliko ne tik liturginę, bet ir švietimo bei savitarpio pagalbos funkciją. Prie bendruomenės veikė tradicinės labdaros struktūros, rūpintasi ligoniais, neturtingaisiais, našlaičiais, palaidojimais. Senosios žydų kapinės buvo svarbi religinės ir istorinės atminties vieta, kurioje atsispindėjo kelių kartų buvimas mieste.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Rokiškio žydų gyvenimą keitė modernizacija, migracija ir politiniai judėjimai. Dalis jaunimo siekė pasaulietinio išsilavinimo, mokėsi hebrajų, jidiš ar rusų kalbomis, domėjosi sionistinėmis, religinėmis, socialinėmis idėjomis. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, dalis gyventojų emigravo į Pietų Afriką, JAV, Palestiną ar didesnius Rusijos imperijos miestus. Vis dėlto vietos bendruomenė išliko gyvybinga ir iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškio miesto tapatybėje užėmė reikšmingą vietą.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje žydai dalyvavo Rokiškio ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime. Veikė parduotuvės, dirbtuvės, amatininkų įmonės, visuomeninės, religinės ir jaunimo organizacijos. Bendruomenė naudojosi Lietuvos žydams suteiktomis kultūrinės savivaldos galimybėmis, nors ekonominės krizės, konkurencija, politinės įtampos ir antisemitizmo apraiškos darė įtaką kasdienybei. Mieste greta lietuvių, žydų, lenkų ir kitų gyventojų kūrėsi daugiakalbė socialinė aplinka, kurioje žydų bendruomenė turėjo savas švietimo, religijos ir paramos formas.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinei Vokietijos okupacijai, Rokiškio žydai patyrė teisių atėmimą, turto nusavinimą, prievartinį darbą ir izoliaciją. Vėliau miesto ir apylinkių žydai buvo masiškai žudomi, daugiausia Bajorų miške esančiose žudynių vietose. Šie nusikaltimai sunaikino istorinę bendruomenės struktūrą, jos šeimas, institucijas ir religinį gyvenimą. Po karo Rokiškyje nebeliko sąlygų atsikurti tokiai bendruomenei, kokia gyvavo iki Holokausto. Išlikę sinagogų pastatai, kapinės, masinių žudynių vietos ir memorialiniai ženklai šiandien yra pagrindiniai Rokiškio žydų istorijos liudininkai.