Prienai
jidiš: פּרען (Pren), lenk. Preny, rus. Прены
Prienų žydų istorija yra susijusi su miestelio raida prie Nemuno ir Užnemunės regiono politiniais pokyčiais. Žydai Prienuose gyveno jau ankstyvuoju naujųjų laikų laikotarpiu, kai miestelis tapo prekybos, amatų ir administracinių ryšių vieta. Bendruomenės padėtį veikė ne tik vietos dvarų ir miestelio valdžios santykiai, bet ir platesnės valstybės permainos: Abiejų Tautų Respublikos žlugimas, Užnemunės priklausymas Prūsijai, Varšuvos kunigaikštystei, vėliau Rusijos imperijai. Šie pokyčiai lėmė teisinę aplinką, mokesčius, judėjimo ir verslo galimybes, tačiau žydų bendruomenė išliko reikšminga Prienų miesto dalis.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, maldos namus, rabinato ir tradicinio mokymo institucijas. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, bendruomenės kasdienybėje svarbią vietą užėmė chederiai, labdaros draugijos, ritualinės paslaugos ir kapinių priežiūra. Žydų religinės institucijos atliko ne tik dvasinę, bet ir socialinę funkciją: jos padėjo organizuoti paramą vargingesniems bendruomenės nariams, rūpinosi laidotuvėmis, švietimu ir tarpusavio pagalba. Prienų žydų kapinės yra vienas svarbiausių iki šiol atpažįstamų šios bendruomenės paveldo objektų.
Ekonominiame gyvenime Prienų žydai daugiausia vertėsi prekyba, smulkiaisiais amatais, paslaugomis, tarpininkavimu ir su aplinkiniu žemės ūkiu susijusia apyvarta. Miestelio turgaus, Nemuno pakrančių ir kelių tinklo reikšmė sudarė sąlygas prekių mainams su aplinkiniais kaimais ir kitais miestais. Žydų šeimos valdė krautuves, dirbtuves, smukles ar kitas smulkaus verslo įmones, o dalis gyventojų buvo amatininkai. Bendruomenės socialinė struktūra buvo įvairi: greta pasiturinčių prekybininkų gyveno daug nedideles pajamas turėjusių šeimų, priklausomų nuo sezoninio darbo, amatų ar tarpusavio paramos.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Prienų žydai veikė jau naujoje politinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Jie dalyvavo vietos ūkiniame gyvenime, savivaldos procesuose, steigė ar rėmė visuomenines, labdaros, sporto ir jaunimo organizacijas. Šiuo laikotarpiu tradicinė religinė kultūra gyvavo kartu su moderniomis idėjomis: plito sionistinis judėjimas, pasaulietinis švietimas, lietuvių, hebrajų ir jidiš kalbų vartojimas skirtingose viešojo ir privataus gyvenimo srityse. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, ekonominės krizės, konkurencija ir politinės įtampos veikė bendruomenės kasdienybę, tačiau iki 1941 m. ji išliko matoma Prienų miesto dalis.
Nacistinės Vokietijos okupacija 1941 m. nutraukė kelis šimtmečius trukusią Prienų žydų istoriją. Po okupacijos pradžios žydai buvo persekiojami, žeminami, atskiriami nuo kitų miestelio gyventojų, jų turtas nusavinamas, vyrai ir moterys varomi į priverstinius darbus. 1941 m. vasarą Prienų ir apylinkių žydai buvo masiškai nužudyti. Žudynėse dalyvavo nacistinės okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Tikslios kiekvienos akcijos aplinkybės šaltiniuose gali būti nurodomos nevienodai, tačiau aišku, kad bendruomenė buvo sunaikinta beveik visa.
Po Antrojo pasaulinio karo Prienuose nebeatsikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia egzistavo iki Holokausto. Miesto atmintyje liko fragmentai: senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietų ženklai, buvusių žydų namų ir prekybos vietų urbanistinė aplinka. Pastaraisiais dešimtmečiais šios vietos įtraukiamos į vietos istorijos, švietimo ir atminimo iniciatyvas. Prienų žydų istorija šiandien svarbi ne tik kaip prarastos bendruomenės pasakojimas, bet ir kaip platesnės Lietuvos miestelių žydų civilizacijos dalis.