Panevėžys
Ponevėžys; Ponevezh; Ponivezh; Ponevež; jidiš: פּאָנעװעזש
Panevėžio žydų bendruomenė formavosi kaip regioninio miesto bendruomenė, glaudžiai susijusi su Nevėžio krašto prekyba, turgumis ir kelių tinklu. XIX a. Panevėžys tapo vienu svarbesnių Šiaurės Lietuvos miestų, o žydai čia sudarė didelę gyventojų dalį. Jie gyveno ne izoliuotai nuo miesto ekonomikos, bet buvo svarbi jos dalis: vertėsi mažmenine ir didmenine prekyba, amatais, tarpininkavimu žemės ūkio produkcijos apyvartoje, dirbo smulkiose dirbtuvėse ir įmonėse. Miesto žydų gyvenimas buvo įvairus – nuo tradicinių religinių šeimų iki pasaulietiškesnių, lietuvių, rusų, lenkų, hebrajų ar jidiš kultūrinėje aplinkoje veikusių žmonių.
Religinis gyvenimas buvo vienas svarbiausių bendruomenės tapatybės pagrindų. Panevėžyje veikė Didžioji sinagoga ir kiti maldos bei studijų namai, buvo išlaikomos religinio mokymo, labdaros ir savitarpio pagalbos institucijos. Miestas ypač išgarsėjo dėl Ponevežo ješivos, įkurtos XX a. pradžioje. Ji siejama su litvakiška Talmudo studijų tradicija, griežta mokymo disciplina ir aukštu religiniu autoritetu. Tarp žinomų su Panevėžiu susijusių rabinų minimi Jicchakas Jaakovas Rabinovičius ir vėliau ješivos tradiciją tęsęs Josefas Šlomo Kahanemanas. Ši religinė mokykla tapo vienu ryškiausių Panevėžio žydų istorijos ženklų.
Kultūrinis ir socialinis gyvenimas apėmė ne tik religines institucijas. XX a. pradžioje ir tarpukariu Panevėžyje veikė žydų mokyklos, jaunimo, sporto, labdaros, politinės ir kultūrinės organizacijos. Mieste buvo vartojamos kelios kalbos: kasdienybėje plačiai skambėjo jidiš, religinėje ir sionistinėje aplinkoje stiprėjo hebrajų kalbos reikšmė, viešajame gyvenime vartotos ir kitos regiono kalbos. Panevėžio žydai dalyvavo miesto savivaldoje, profesinėse veiklose, visuomeninėse iniciatyvose. Tarpukario Lietuvos Respublikoje bendruomenė prisitaikė prie naujos valstybės teisinės ir ekonominės sistemos, tačiau kartu išlaikė savas švietimo, paramos ir religinio gyvenimo struktūras.
Pirmojo pasaulinio karo metai bendruomenei buvo lūžio laikotarpis: dalis žydų gyventojų patyrė priverstinį iškeldinimą, ekonominiai ryšiai nutrūko, o po karo ne visi grįžo į miestą. Vis dėlto tarpukariu Panevėžys vėl tapo reikšmingu žydų centru. Čia veikė parduotuvės, dirbtuvės, kredito ir savišalpos įstaigos, buvo leidžiami ar platinami žydų spaudos leidiniai, vyko politinių srovių – sionistų, religinių ir kairiųjų organizacijų – veikla. Bendruomenės kasdienybę veikė ir platesni procesai: ekonominės krizės, emigracija, santykiai su Lietuvos valstybe bei augantis antisemitizmas Europoje.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, Panevėžio žydų gyvenimas buvo nutrauktas. Žydai buvo persekiojami, atskirti nuo kitų miesto gyventojų, suvaryti į getą ar laikinas izoliavimo vietas, plėštas jų turtas. Dauguma Panevėžio žydų nužudyti masinių žudynių metu, ypač Pajuostės miške. Žudynėse dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai pagalbininkai. Po karo mieste išliko tik nedaug žydų, o daugelis sinagogų ir bendruomenės pastatų buvo sunaikinti arba prarado pirminę paskirtį. Sovietmečiu žydų kapinių ir žudynių vietų atmintis dažnai buvo nutylima ar apibendrinta. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Panevėžyje pradėta aiškiau įvardyti Holokausto aukų tapatybę, tvarkyti atminimo vietas ir saugoti žinias apie bendruomenę, kurios istorija yra neatskiriama miesto praeities dalis.