Pandėlys
Ponedel / Ponidel (jidiš tradicijoje); Понедель (rusų k. istoriniuose šaltiniuose)
Pandėlio žydų bendruomenė buvo nedidelio, bet regioniniu požiūriu svarbaus miestelio bendruomenė. Miestelis veikė kaip apylinkių prekybos ir amatų centras, todėl žydų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su turgumi, smulkia prekyba, amatininkyste, tarpininkavimu tarp kaimo gamintojų ir platesnių rinkų. Žydų šeimos dažnai gyveno miestelio centre ar prie prekybinių gatvių, kur buvo patogu pasiekti krautuves, dirbtuves ir turgavietę. Tikslesni duomenys apie ankstyviausią bendruomenės raidą fragmentiški, tačiau XIX a. Pandėlys jau priklausė tiems Lietuvos miesteliams, kuriuose žydų gyventojai sudarė atpažįstamą ir nuolatinę miestelio dalį.
Religinis gyvenimas rėmėsi tradicinėmis štetlo institucijomis. Maldos namai, religinis mokymas, šabo ir švenčių ciklas, labdara bei tarpusavio pagalba formavo bendruomenės ritmą. Išlikę duomenys apie konkrečius sinagogos ar maldos namų pastatus nėra pakankamai išsamūs, todėl jų vieta ir architektūra turėtų būti tikrinama pagal vietos archyvinius šaltinius. Patikimiau žinomas objektas yra Pandėlio senosios žydų kapinės – materialus ženklas, liudijantis ilgesnį žydų gyvenimą miestelyje ir jo apylinkėse. Kapinės yra svarbios ne tik kaip laidojimo vieta, bet ir kaip bendruomeninės atminties šaltinis.
Kasdienis Pandėlio žydų gyvenimas jungė religines tradicijas ir prisitaikymą prie kintančių politinių sąlygų. Rusijos imperijos laikotarpiu bendruomenė priklausė platesnei žydų gyvenamosios srities struktūrai, o jos ekonominės galimybės buvo susijusios su imperiniais įstatymais, vietos valdžios sprendimais ir regiono prekybos ryšiais. Žydų šeimos palaikė ryšius su Rokiškio, Kupiškio ir kitais aplinkiniais centrais. Per šeimos, prekybos ir mokymosi tinklus Pandėlys nebuvo izoliuotas: miestelio žydai dalyvavo platesnėje Lietuvos žydų religinėje ir kultūrinėje erdvėje.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Pandėlio žydų bendruomenė gyveno naujoje pilietinėje aplinkoje. Žydai buvo miestelio ūkio dalis: laikė krautuves, vertėsi amatais, aptarnavo aplinkinių kaimų gyventojus. Kartu keitėsi ir kultūriniai orientyrai – tradicinį religinį mokymą papildė pasaulietinio švietimo, hebrajų ir jidiš spaudos, sionistinių bei kitų žydų visuomeninių idėjų poveikis. Ne visi šie procesai Pandėlyje dokumentuoti vienodai aiškiai, tačiau jie buvo būdingi daugeliui Lietuvos žydų miestelių ir veikė vietos jaunimą, prekybininkus bei amatininkus.
1941 m. vasarą, Vokietijai okupavus Lietuvą, Pandėlio žydų gyvenimas buvo staiga suardytas. Žydai buvo pažeminti, izoliuoti, verčiami dirbti, jų turtas grobstytas. Galutinį bendruomenės sunaikinimą lėmė nacių okupacinės valdžios ir vietinių talkininkų vykdytas Holokaustas. Pandėlio žydai buvo nužudyti kartu su kitų apylinkių žydais masinių žudynių metu; išlikę liudijimai apie konkrečias vietas ir aplinkybes reikalauja kruopštaus šaltinių tikrinimo. Po karo žydų bendruomenė Pandėlyje nebeatsikūrė.
Šiandien Pandėlio žydų paveldas išlikęs daugiausia atminties, kapinių ir pavienių istorinių šaltinių pavidalu. Senosios žydų kapinės padeda suvokti, kad miestelio praeitis buvo daugiakultūrė, o žydų bendruomenė kelias kartas buvo neatskiriama vietos gyvenimo dalis. Atminties darbas čia susijęs su kapinių priežiūra, Holokausto aukų įvardijimu ir atsargiu, šaltiniais pagrįstu pasakojimu apie bendruomenę, kurios materialių pėdsakų išliko nedaug.