Palanga
Polangen; פּאָלאַנגען (Polangen); Palonge
Palangos žydų istorija siejasi su miestelio padėtimi prie Baltijos jūros, prekybinių kelių ir pasienio zonų. Nors Palanga šiandien suvokiama kaip Lietuvos pajūrio kurortas, istoriniu požiūriu jos raida buvo susijusi ir su Kuršo, Liepojos bei Klaipėdos regionų ekonominiais ryšiais. XIX a. žydų bendruomenė čia buvo viena reikšmingų miestelio gyventojų grupių. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašyme Palangoje užfiksuota apie 925 žydus. Tai rodo, kad bendruomenė turėjo pakankamą socialinį pagrindą savoms religinėms ir savišalpos institucijoms.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą ir maldos namus, kurie buvo ne tik maldos, bet ir bendruomenės susirinkimų, mokymo bei tarpusavio pagalbos vietos. Kaip ir daugelyje Lietuvos bei buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelių, religinių institucijų veikla buvo glaudžiai susijusi su kasdieniu bendruomenės gyvenimu: švenčių minėjimu, vaikų religiniu ugdymu, labdara, ligonių lankymu ir mirusiųjų laidojimu. Palangoje išlikusios senosios žydų kapinės liudija ilgalaikį bendruomenės buvimą ir jos ryšį su vietos kraštovaizdžiu.
Ekonominis Palangos žydų gyvenimas buvo įvairus. Dalis šeimų vertėsi smulkiąja prekyba, amatais, tarpininkavimu, maisto ir kasdienio vartojimo prekių pardavimu. Pajūrio padėtis ir keliai į Liepoją bei Klaipėdos kraštą sudarė sąlygas prekybiniams ryšiams, o Palangai tampant vasarviete ir kurortu atsirado naujų paslaugų: nuomos, maitinimo, sezoninės prekybos, vežikų ir kitų su poilsiautojais susijusių darbų. Žydų verslai paprastai buvo nedideli, šeimyniniai, priklausomi nuo sezoniškumo ir platesnių politinių bei ekonominių sąlygų.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Palanga išlaikė kurorto reikšmę, tačiau žydų bendruomenė buvo sumažėjusi, palyginti su XIX a. pabaiga. Bendruomenės nariai dalyvavo miestelio prekybiniame ir amatininkų gyvenime, palaikė religines tradicijas, kūrė ryšius su kitomis Lietuvos ir pajūrio žydų bendruomenėmis. Tarpukario laikotarpį veikė ir bendresni Lietuvos žydų gyvenimo procesai: modernėjantis švietimas, sionistinės bei religinės organizacijos, jaunimo sambūriai, ekonominės savitarpio pagalbos formos. Konkreti Palangos institucijų struktūra keitėsi priklausomai nuo bendruomenės dydžio ir išteklių.
1941 m. birželį, nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangos žydų bendruomenė buvo greitai sunaikinta. Vyrai buvo atskirti nuo šeimų, suimti ir nužudyti pirmosiomis okupacijos savaitėmis; moterys, vaikai ir seneliai vėliau buvo laikomi izoliuoti ir nužudyti masinių žudynių vietose Palangos apylinkėse. Šie įvykiai buvo Holokausto Lietuvoje dalis, vykdyta nacių okupacinės valdžios ir vietinių talkininkų. Po karo Palangoje neliko ankstesnės žydų bendruomenės tęstinumo. Šiandien jos istoriją primena senosios kapinės, žudynių vietų memorialai, muziejiniai ir kraštotyriniai tyrimai bei pastangos įtraukti žydų paveldą į miesto istorinę atmintį.