Mažeikiai
jidiš: Mazheik / Mažeik; ist. rusų k.: Muravjovo
Mažeikiai nėra vienas iš senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų centrų: miesto reikšmė išaugo tik XIX a. antroje pusėje, kai geležinkelio mazgas paskatino prekybos, sandėliavimo ir smulkaus verslo plėtrą. Ši aplinkybė nulėmė ir žydų bendruomenės pobūdį. Į miestą kėlėsi šeimos, ieškojusios ekonominių galimybių naujai augančiame pasienio ir transporto centre. Mažeikių žydai palaikė ryšius su kitais Šiaurės Vakarų Lietuvos ir Kuršo miestais, o jų kasdienė veikla jungė vietos žemdirbių ūkį su platesnėmis prekybos rinkomis.
Religinis gyvenimas telkėsi prie sinagogos ir maldos namų. Kaip ir daugelyje Lietuvos žydų bendruomenių, svarbūs buvo šabo ir švenčių susirinkimai, vaikų religinis mokymas, košerinės mitybos priežiūra, labdaros praktikos ir mirusiųjų laidojimu besirūpinusi bendruomeninė struktūra. Mažeikių žydų kapinės liudija apie bendruomenės pastovumą ir savarankišką religinę organizaciją. Tiksli atskirų maldos namų raida ne visada aiškiai dokumentuota, tačiau žinoma, kad religinės institucijos buvo vienas svarbiausių bendruomenės tapatybės pagrindų.
Ekonominiame gyvenime žydai dažniausiai buvo susiję su mažmenine prekyba, amatais, smulkiomis dirbtuvėmis, užeigomis, prekių supirkimu ir tarpininkavimu. Geležinkelis sudarė sąlygas aktyvesnei grūdų, linų, medienos, maisto produktų ir pramoninių prekių apyvartai. Žydų parduotuvės ir dirbtuvės aptarnavo miesto gyventojus, geležinkelio darbininkus ir aplinkinių kaimų žmones. Šalia religinės tradicijos stiprėjo ir pasaulietinės kultūros formos: buvo skaitoma jidiš ir hebrajų kalbomis, veikė jaunimo, švietimo, savišalpos ir politinių srovių būreliai.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Mažeikiai tapo apskrities ir regioninės reikšmės centru, todėl žydų bendruomenė buvo įtraukta į savivaldos, prekybos ir visuomeninį miesto gyvenimą. Šiuo laikotarpiu dalis žydų orientavosi į tradicinį religinį gyvenimą, kiti rėmė sionistines, hebraistines ar socialistines idėjas. Ekonominė padėtis nebuvo vienoda: kai kurie šeimų verslai buvo įsitvirtinę, tačiau smulkieji prekybininkai ir amatininkai priklausė nuo vietos rinkos svyravimų, konkurencijos ir valstybės ekonominės politikos. Nepaisant įtampų, žydų bendruomenė išliko svarbi miesto socialinės struktūros dalis.
1940 m. sovietų okupacija nutraukė savarankišką daugelio organizacijų veiklą, o nacionalizacija paveikė privačias parduotuves, dirbtuves ir įmones. 1941 m. vasarą, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Mažeikiai pateko į nacių okupacijos zoną. Žydai buvo diskriminuojami, žeminami, telkiami į laikinas izoliavimo vietas, verčiami dirbti ir neteko turto. Netrukus bendruomenė buvo sunaikinta per masines žudynes, kuriose dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai kolaborantai. Išlikusiųjų buvo nedaug, o žydų religinė ir kultūrinė infrastruktūra po karo nebeatsikūrė.
Mažeikių žydų istorijos atmintį šiandien saugo senosios žydų kapinės, masinių žudynių vietos ir memorialiniai įrašai. Šios vietos primena ne tik Holokausto tragediją, bet ir kelis dešimtmečius trukusį bendruomenės indėlį į miesto raidą. Vietos muziejinė, švietimo ir paveldosaugos veikla padeda atpažinti žydų paveldo ženklus miesto erdvėje ir įtraukti Mažeikius į platesnį Lietuvos žydų istorijos pasakojimą.