Marijampolė
Mariampolė; Mariampol; Marijampol; jidiš: Mariampol
Marijampolės žydų bendruomenė formavosi istoriniame Užnemunės regione, kurio raida skyrėsi nuo didžiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalies. Miestas augo kaip prekybos ir amatų centras, todėl žydų įsikūrimą skatino turgūs, kelių tinklas ir ryšiai su aplinkiniais miesteliais. XIX a. Marijampolė tapo vienu svarbiausių Suvalkijos miestų. Žydų bendruomenė čia buvo gausi, socialiai įvairi ir glaudžiai susijusi su regiono ekonomika: prekyba grūdais, gyvuliais, mediena, krautuvėmis, smulkiaisiais amatais, siuvimu, odininkyste, kepyklomis ir kitomis miesto paslaugomis.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, beit midrašus ir mažesnius maldos namus. Kaip ir kituose regiono miestuose, religinės institucijos buvo ne tik maldos, bet ir mokymosi, savitarpio pagalbos bei bendruomeninių sprendimų vietos. Veikė tradicinio žydų švietimo įstaigos, labdaros kasos, pagalbos vargstantiesiems struktūros. Bendruomenėje buvo įvairių religinių ir pasaulietinių nuostatų žmonių: nuo tradicinio judaizmo iki modernių politinių bei kultūrinių srovių, kurios XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje plito visoje Rytų Europoje.
Ekonominis Marijampolės žydų gyvenimas buvo glaudžiai susietas su miesto kasdienybe. Žydų krautuvės, dirbtuvės ir sandėliai aptarnavo tiek miestiečius, tiek apylinkių kaimų gyventojus. Dalis bendruomenės priklausė pasiturinčių prekybininkų sluoksniui, tačiau daug žmonių gyveno iš smulkių amatų, sezoninės prekybos ar samdomo darbo. Pirmojo pasaulinio karo metai ir fronto artumas sutrikdė įprastą gyvenimą: vyko gyventojų judėjimas, netektys, ekonominis nuosmukis. Po karo dalis šeimų grįžo arba bandė iš naujo įsitvirtinti jau Lietuvos Respublikos mieste.
Tarpukariu Marijampolės žydai dalyvavo Lietuvos pilietiniame ir kultūriniame gyvenime. Mieste veikė žydų visuomeninės organizacijos, švietimo iniciatyvos, jaunimo ir sporto sambūriai, politinės grupės. Greta tradicinio religinio ugdymo plėtojosi pasaulietinės mokyklos ir kultūros veikla jidiš bei hebrajų kalbomis. Žydų bendruomenė buvo matoma miesto centre, turgavietėse, profesinėse draugijose ir savivaldos erdvėje. Kartu ji patyrė tarpukario ekonominius sunkumus, konkurenciją, politines įtampas ir emigracijos poveikį.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai užėmus Lietuvą, Marijampolės žydų padėtis greitai tapo katastrofiška. Buvo įvesti diskriminaciniai įsakymai, žydai atskirti nuo kitų gyventojų, priversti dirbti, kalinti ir telkti žudynėms. Marijampolės ir aplinkinių vietovių žydai buvo nužudyti per Holokaustą, dalyvaujant okupacinei administracijai ir vietiniams pagalbininkams. Iš gausios bendruomenės išliko tik pavieniai žmonės, dažniausiai išsigelbėję slapstydamiesi, pasitraukę arba karo metu atsidūrę kitur.
Šiandien Marijampolės žydų istoriją primena išlikę buvusių religinių pastatų fragmentai, senosios žydų kapinės, žudynių vietos ir memorialiniai ženklai. Atminties darbas apima vietos istorijos tyrimus, mokyklų ir muziejų iniciatyvas, paveldosaugą bei viešas minėjimo praktikas. Miesto žydų paveldas svarbus ne tik kaip tragiškai nutrūkusios bendruomenės liudijimas, bet ir kaip Marijampolės urbanistinės, ekonominės ir kultūrinės istorijos dalis.