Kybartai
Jidiš: Kibart; lenk. Kibarty; rus. Кибарты; vok. Kibarten
Kybartai susiformavo kaip pasienio miestelis Užnemunėje, istorinėje erdvėje, kuri po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų priklausė skirtingoms administracinėms sistemoms, o XIX a. buvo susijusi su Rusijos imperijos ir Prūsijos siena. Žydų gyvenvietės augimą čia ypač lėmė geležinkelis ir muitinės funkcijos. Kybartų stotis buvo vienas svarbiausių vartų į Rytų Prūsiją, todėl miestelyje telkėsi prekybininkai, tarpininkai, vežėjai, smulkūs pramonininkai ir paslaugų teikėjai. Žydų šeimos dažnai kūrėsi prie turgaus, stoties ir pagrindinių kelių, kur buvo patogu verstis prekyba ir aptarnauti keleivių srautus.
XIX a. pabaigoje Kybartų žydai sudarė pastebimą miestelio gyventojų dalį. Bendruomenės gyvenimo centras buvo religinės institucijos: sinagoga arba maldos namai, mokymosi vietos, religinės brolijos ir labdaros kasos. Kaip ir kituose Lietuvos bei Užnemunės štetluose, svarbų vaidmenį atliko rabinas, skerdikas, mokytojai ir bendruomenės seniūnai. Religinis kalendorius, šeimos apeigos, šabo ir švenčių tradicijos struktūravo kasdienį gyvenimą, o mokymas hebrajų ir jidiš kalbomis jungė vietos bendruomenę su platesniu žydų pasauliu.
Ekonominiu požiūriu Kybartų žydai buvo susiję su pasienio prekyba, smulkiuoju kreditu, amatų dirbtuvėmis, maisto prekių, audinių, odos, grūdų ir gyvulių apyvarta. Dalis gyventojų dirbo su geležinkelio, krovinių pervežimo, apgyvendinimo ir sandėliavimo paslaugomis. Netoli esantis Vokietijos pasienis kūrė galimybių, bet kartu darė miestelį priklausomą nuo muitų, sienos režimo ir politinių santykių. Karo, sienų uždarymo ar ekonominės krizės laikotarpiais tokia padėtis tapdavo ypač pažeidžiama.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kybartai išliko reikšmingas valstybės pasienio punktas. Žydų bendruomenė dalyvavo miesto savivaldos, prekybos ir kultūros gyvenime, veikė religinės, švietimo, savišalpos ir jaunimo organizacijos. Kartu su tradicinėmis religinėmis grupėmis plito sionistinės, hebrajų kultūros ir pasaulietinio švietimo idėjos. Kasdienybėje gyventojai bendravo lietuvių, jidiš, rusų, vokiečių ir kitomis kalbomis; tai buvo būdinga pasienio miestui, per kurį judėjo žmonės, prekės ir žinios.
1941 m. birželį Kybartai atsidūrė pačioje Vokietijos puolimo pradžios zonoje. Dėl geografinės padėties miestelis buvo užimtas labai greitai, o žydų bendruomenė patyrė smurtą, turto nusavinimą, suvaržymus ir priverstinius darbus. Vasarą ir rudenį žydai buvo žudomi Kybartuose ir platesniame Vilkaviškio krašte; nusikaltimuose dalyvavo nacistinės Vokietijos struktūros ir vietiniai pagalbininkai. Dauguma Kybartų žydų bendruomenės narių Holokausto metu buvo nužudyti, o išsigelbėjo tik pavieniai žmonės – pasitraukę, pasislėpę arba vėliau grįžę iš evakuacijos.
Po Antrojo pasaulinio karo Kybartų žydų bendruomenė nebeatsikūrė kaip ankstesnis religinis ir socialinis miestelio branduolys. Atmintis išliko per senąsias žydų kapines, žudynių vietų ženklinimą, archyvinius dokumentus, išgyvenusiųjų liudijimus ir išvykusių šeimų palikuonių pastangas. Šiandien Kybartų žydų istorija svarbi ne tik kaip vietos praeities dalis, bet ir kaip pasienio miestelio, kuriame susitiko Lietuvos, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos politinės bei kultūrinės įtakos, liudijimas.