Kuršėnai
Kuršėnai; Kurshan (jidiš); Kurszany (lenkų k.)
Kuršėnų žydų bendruomenė susiklostė Žemaitijos miesteliams būdingoje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje. Miestelio padėtis prie Ventos, vėliau – ir prie geležinkelio, sudarė sąlygas prekybai, amatams ir smulkiajam verslui. Žydai Kuršėnuose buvo miestelio kasdienybės dalis: jie prekiavo turguje ir krautuvėse, vertėsi amatais, dalyvavo vietos paslaugų sektoriuje, palaikė ryšius su Šiauliais, Telšiais ir kitais regiono centrais. Bendruomenės dydis skirtingais laikotarpiais kito, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo ji buvo viena iš matomų miestelio gyventojų grupių.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogą arba maldos namus, bendruomenės vyresniuosius, rabiną, mokytojus ir labdaros struktūras. Kaip ir daugelyje Lietuvos štetlų, religinės institucijos buvo ne vien maldos vietos: jose vyko mokymasis, buvo sprendžiami bendruomenės reikalai, teikiama parama vargingesniems nariams. Žydų kalendorius, šventės, košerinės mitybos taisyklės, šeimos apeigos ir laidojimo papročiai formavo savitą Kuršėnų žydų gyvenimo ritmą. Bendruomenės tęstinumą liudijo ir žydų kapinės – viena svarbiausių materialių vietos atminties vietų.
Ekonominis Kuršėnų žydų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su aplinkinių kaimų ūkiu. Žydų prekybininkai supirkdavo ir parduodavo žemės ūkio produkciją, aprūpindavo gyventojus kasdienėmis prekėmis, palaikė kredito ir tarpininkavimo ryšius. Amatininkai – siuvėjai, batsiuviai, staliai, metalo ar maisto gamybos meistrai – dirbo tiek žydų, tiek nežydų klientams. Tokie santykiai kūrė kasdienę tarpusavio priklausomybę, tačiau kartu bendruomenė išlaikė savas kalbas, religines normas ir švietimo tradicijas.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kuršėnų žydai gyveno pilietinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių sąlygomis. Dalis jaunimo mokėsi moderniose žydų ar valstybinėse mokyklose, dalyvavo sionistinėse, religinėse ar kitose visuomeninėse organizacijose, sekė spaudą jidiš, hebrajų ar kitomis kalbomis. Ekonominė krizė, konkurencija, emigracijos galimybės ir kintanti valstybės politika veikė šeimų pasirinkimus. Nepaisant sunkumų, žydų krautuvės, dirbtuvės, religinės įstaigos ir visuomeninės iniciatyvos išliko svarbi Kuršėnų miestelio struktūros dalis.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, Kuršėnų žydų bendruomenė buvo greitai atskirta nuo likusios visuomenės. Žydai patyrė pažeminimą, turto konfiskavimą, priverstinius darbus ir smurtą. Vėliau jie buvo suvaryti į laikinas izoliavimo vietas ir nužudyti Kuršėnų apylinkėse arba kitose Šiaulių krašto žudynių vietose. Šiuos nusikaltimus vykdė nacistinės okupacinės valdžios struktūros, dalyvaujant vietiniams talkininkams. Išlikusiųjų buvo labai nedaug, o po karo savarankiška žydų bendruomenė Kuršėnuose nebeatsikūrė.
Šiandien Kuršėnų žydų istorija daugiausia atsiskleidžia per kapinių, žudynių vietų ir atminimo ženklų priežiūrą, archyvinius dokumentus, vietos istorikų bei bendruomenės iniciatyvas. Materialaus paveldo išliko nedaug, todėl ypač svarbūs yra vardų, šeimų, profesijų ir buvusių bendruomenės erdvių tyrimai. Kuršėnai, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių, primena, kad žydų istorija čia buvo ne atskiras epizodas, o ilgalaikė miesto socialinės, ekonominės ir kultūrinės raidos dalis, brutaliai nutraukta Holokausto metu.