Kupiškis
jidiš: Kupishok; lenkų: Kupiszki; rusų: Купишки
Kupiškio žydų bendruomenė susiformavo istoriniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėlesnės Rusijos imperijos pasienio su Šiaurės Rytų Lietuvos regionu kontekste. XIX a. miestelis augo kaip prekybos ir amatų centras, susijęs su aplinkinių kaimų ūkiu. Žydai čia sudarė didelę gyventojų dalį, o 1897 m. surašymas rodo, kad jie buvo dauguma miestelio gyventojų. Kupiškis jidiš kalboje buvo vadinamas Kupishok; šis pavadinimas išliko diasporos atmintyje, ypač tarp iš miestelio kilusių šeimų palikuonių.
Religinis gyvenimas telkėsi prie sinagogos ir kitų maldos erdvių. Didelėse Lietuvos žydų bendruomenėse šalia pagrindinės sinagogos dažnai veikdavo mokymosi namai, chederiai, labdaros ir laidojimo draugijos; Kupiškyje šias funkcijas atliko vietos bendruomenės institucijos, aptarnavusios ne tik miestelio, bet ir apylinkių žydus. Kapinės buvo svarbi bendruomenės savarankiškumo dalis – jose laidotos kelios kartos miestelio žydų, o vėliau ši vieta tapo ir Holokausto atminties kraštovaizdžio dalimi.
Ekonominis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vietos rinka. Žydų šeimos vertėsi smulkia ir vidutine prekyba, amatais, nuoma, paslaugomis, tarpininkavo parduodant žemės ūkio produkciją. Kupiškio turgūs ir prekyvietės siejo miestelį su aplinkiniais lietuviškais kaimais. Tokia ekonominė struktūra buvo būdinga daugeliui Šiaurės ir Rytų Lietuvos štetlų: žydai ir lietuviai gyveno greta, kasdien bendravo ūkiniais reikalais, tačiau turėjo skirtingas religines, kalbines ir kultūrines erdves.
Tarpukariu, Lietuvos Respublikos laikotarpiu, Kupiškio žydų bendruomenė išliko gausi, nors dėl karo, migracijos ir ekonominių pokyčių jos skaičius sumažėjo. 1923 m. surašymas fiksuoja apie pusantro tūkstančio žydų. Miestelyje veikė religinis, švietimo ir visuomeninis gyvenimas; buvo palaikomos hebrajų ir jidiš kultūros tradicijos, veikė įvairių politinių ir sionistinių krypčių organizacijų aplinka. Jaunimas mokėsi, dalyvavo draugijose, sporto ar kultūros veikloje, dalis gyventojų emigravo į Palestiną, Pietų Afriką, Jungtines Amerikos Valstijas ar kitus kraštus.
1941 m. vasarą Kupiškį pasiekus nacių okupacijai, žydų padėtis greitai tapo katastrofiška. Jie buvo žymimi, varomi į priverstinius darbus, izoliuojami, jų turtas nusavinamas. Vietos žydai kartu su kai kurių aplinkinių vietovių žydais buvo suimami ir žudomi. Žudynes vykdė nacių okupacinės struktūros, dalyvaujant vietiniams kolaborantams. Kupiškio žydų bendruomenė, gyvavusi kelis šimtmečius, buvo beveik visiškai sunaikinta.
Po karo Kupiškyje nebeatsikūrė tokia žydų bendruomenė, kokia veikė iki 1941 m. Atmintis išliko kapinėse, masinių žudynių vietose, išlikusiuose pastatuose, dokumentuose ir iš miestelio kilusių žmonių liudijimuose. Kupiškio žydų paveldas šiandien yra miesto istorijos dalis: jis primena buvusią daugiakalbę miestelio visuomenę, sunaikintą Holokausto metu, ir skatina saugoti likusius materialius bei nematerialius ženklus.