Kražiai
Krož, Krozhe, Krozh
Kražiai priklausė istorinei Žemaitijos erdvei, o žydų bendruomenė čia susiklostė miesteliui tampant vietos prekybos ir amatų centru. XVIII a. šaltiniuose Kražių žydai jau minimi kaip organizuota bendruomenė, turėjusi religiniam ir socialiniam gyvenimui reikalingas institucijas. Kaip ir daugelyje Žemaitijos miestelių, žydai gyveno greta krikščionių miestelėnų, palaikė kasdienius ekonominius ryšius su aplinkiniais kaimais ir dvarais, dalyvavo turgų bei smulkiosios prekybos sistemoje.
Religinis gyvenimas buvo bendruomenės tapatybės pagrindas. Kražiuose veikė sinagoga, maldos ir mokymosi namai, buvo žydų kapinės. Bendruomenė rūpinosi religiniu vaikų mokymu, šabo ir švenčių tradicijomis, košerinės gyvensenos poreikiais, labdara ir savitarpio pagalba. Miestelyje veikė religiniai pareigūnai, o bendruomenės taryba sprendė kasdienius reikalus, susijusius su mokesčiais, vidaus tvarka, kapinių priežiūra ir pagalba vargingesniems nariams. Nors išlikusių materialių religinių pastatų duomenys fragmentiški, Kražių žydų religinė infrastruktūra buvo būdinga to meto Žemaitijos štetlams.
XIX a. Kražių žydai sudarė didelę miestelio gyventojų dalį. Jų ekonominis gyvenimas rėmėsi smulkiąja prekyba, krautuvėmis, tarpininkavimu žemės ūkio produktų apyvartoje, amatininkyste ir paslaugomis. Dalis gyventojų vertėsi siuvimu, odos apdirbimu, maisto gamyba, vežimu ar prekyba turgaus dienomis. Rusijos imperijos laikotarpiu bendruomenę veikė teisiniai apribojimai, rekrūtų prievolė, ekonominiai sukrėtimai ir migracija. XIX a. pabaigoje Kražiai dar turėjo gausią žydų bendruomenę, tačiau vėliau jos skaičių mažino karai, išvykimas į didesnius miestus ir emigracija.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kražių žydų bendruomenė buvo mažesnė nei XIX a. pabaigoje, bet išliko svarbi miestelio gyvenimo dalis. Žydų šeimos laikė krautuves, dirbo amatuose, prekiavo su aplinkiniais ūkininkais, dalyvavo vietos savivaldos ir visuomeninėse struktūrose tiek, kiek tai leido to meto politinės ir socialinės sąlygos. Veikė religinės, labdaros ir, tikėtina, sionistinės ar jaunimo organizacijos, būdingos tarpukario Lietuvos žydų miesteliams. Jaunoji karta dalį išsilavinimo gaudavo lietuviškose, hebrajiškose ar jidiš kultūros aplinkose, o dalis jaunimo traukė į Kauną, Šiaulius, Klaipėdą ar užsienį.
1941 m. vasarą, Lietuvą okupavus nacių Vokietijai, Kražių žydų gyvenimas buvo sunaikintas. Žydai buvo registruojami, žeminami, verčiami dirbti, jų turtas nusavintas. Vietos žydai buvo izoliuoti ir nužudyti Kražių apylinkėse arba kitose regiono žudynių vietose; nusikaltimuose dalyvavo nacių okupacinės valdžios struktūros ir vietiniai talkininkai. Po karo Kražiuose žydų bendruomenė nebeatsikūrė. Atmintį šiandien saugo senosios žydų kapinės, žudynių vietų ženklinimas, archyviniai dokumentai, išlikę šeimų liudijimai ir diasporos palikuonių pastangos įvardyti buvusią bendruomenę.