Klaipėda
Memel; Mėmelis; Klaipėda
Klaipėda, istoriškai Memelis, buvo Baltijos uostas Prūsijos ir vėliau Vokietijos valstybės erdvėje. Todėl jos žydų bendruomenės raida nebuvo tokia pati kaip Žemaitijos ar Aukštaitijos štetlų, kurių istoriją formavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos imperijos teisinės tradicijos. Memelyje žydų gyvenimą veikė Prūsijos įstatymai, uosto ekonomika, prekybiniai ryšiai su Karaliaučiumi, Rytų Prūsija, Kuršu ir Lietuvos pasienio miestais. XIX a. žydai įsitvirtino kaip prekybininkai, tarpininkai, amatininkai, smulkiosios pramonės ir paslaugų sektoriaus dalyviai.
Religinį bendruomenės gyvenimą telkė sinagogos ir maldos namai. Istoriniuose šaltiniuose minima Didžioji sinagoga ir kiti žydų maldos namai, buvę miesto žydų kvartalo aplinkoje. Veikė religinės mokymo, labdaros ir savišalpos iniciatyvos, būdingos tiek Rytų Prūsijos, tiek platesnei litvakiškai žydų tradicijai. Bendruomenė turėjo kapines, kurios liudijo ilgalaikį žydų buvimą mieste. Kaip ir kitose uostamiesčio bendruomenėse, religinė praktika čia derėjo su stipriomis pasaulietinio švietimo, profesinio mobilumo ir daugiakalbės miesto kultūros tendencijomis.
Po 1923 m., Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi autonomijos sąlygomis, pasikeitė politinė ir administracinė aplinka. Mieste išliko vokiškai kalbančių žydų sluoksnis, tačiau sustiprėjo ryšiai su Lietuvos žydų bendruomenėmis. Į Klaipėdą atvyko žydų iš Kauno, Šiaulių, Žemaitijos miestų ir kitų vietovių. Jie dirbo prekyboje, uosto ir eksporto srityse, amatų versluose, laisvosiose profesijose. Tarpukario Klaipėdos žydų tapatybė buvo įvairialypė: joje susitiko vokiška miesto tradicija, Lietuvos valstybės gyvenimas, hebrajų ir jidiš kultūriniai judėjimai, sionistinės bei religinės organizacijos.
Nacistinės Vokietijos spaudimas Klaipėdos krašte stiprėjo dar iki oficialios aneksijos. 1939 m. kovo mėn. kraštą prijungus prie Vokietijos, žydų padėtis tapo pavojinga, o dauguma bendruomenės narių skubiai pasitraukė į Lietuvos gilumą ar užsienį. Jie neteko namų, verslų ir bendruomenės institucijų. 1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, daug iš Klaipėdos pasitraukusių žydų pateko į getus, kalėjimus, priverstinio darbo vietas ir masinių žudynių vietas. Taip buvo sunaikinta didžioji istorinės Klaipėdos žydų bendruomenės dalis.
Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos miesto gyventojų sudėtis iš esmės pasikeitė. Senosios žydų bendruomenės tęstinumas buvo nutrūkęs, o dalis materialaus paveldo – sinagogos, kapinių teritorijos, bendruomenės pastatai – buvo sunaikinta arba neatpažįstamai pakeista. Vis dėlto miesto atmintyje išliko vietovardžiai, archyviniai dokumentai, kapinių vietos ir pasakojimai apie buvusį žydų gyvenimą. Šiandien Klaipėdos žydų paveldas siejamas su buvusių sinagogų kvartalo, senųjų kapinių ir Holokausto aukų atminimo ženklinimu, taip pat su tyrimais, kurie pabrėžia uostamiesčio priklausymą kelioms istorinėms ir kultūrinėms erdvėms.