Kalvarija
Kalvarija; Kalvariya; Kalwaria
Kalvarijos žydų istorija siejama su Užnemunės miestelių raida ir pasienio prekybos aplinka. Miestelis buvo svarbus kelio mazgas tarp Marijampolės, Suvalkų ir Prūsijos pasienio, todėl čia kūrėsi prekybininkai, amatininkai, vežikai ir smulkieji verslininkai. Žydų bendruomenė augo kartu su turgaus ekonomika: jos nariai laikė krautuves, prekiavo žemės ūkio produktais, gyvuliais, audiniais, kasdienio vartojimo prekėmis, teikė paslaugas vietos gyventojams ir aplinkinių kaimų ūkininkams. Kalvarijos žydų gyvenimas buvo būdingas daugeliui Lietuvos ir istorinės Užnemunės štetlų – religija, šeimos ryšiai, labdara ir ekonominė veikla sudarė glaudžiai susijusią kasdienybės struktūrą.
Religinės institucijos buvo bendruomenės branduolys. Kalvarijoje išlikęs sinagogų kompleksas liudija, kad miestelis turėjo tvirtą ir ilgalaikę žydų religinio gyvenimo infrastruktūrą. Čia veikė maldos namai, mokymosi erdvės, bendruomenės savišalpos ir švietimo įstaigos. Sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir susirinkimų, ginčų sprendimo, mokymosi bei bendruomenės atstovavimo vieta. Greta religinių studijų veikė pradinis žydų vaikų mokymas, chederiai ar kitos tradicinės mokyklos, vėliau atsirado ir modernesnių švietimo formų, susijusių su hebrajų ar jidiš kalbomis, pasaulietinėmis žiniomis bei politinėmis idėjomis.
XIX a. pabaigoje Kalvarijoje gyveno didelė žydų bendruomenė. Rusijos imperijos laikotarpiu miestelio žydai buvo įtraukti į platesnius Suvalkų gubernijos ekonominius ir kultūrinius ryšius. Jie palaikė kontaktus su Marijampole, Suvalkais, Seinų kraštu, Varšuva ir Rytų Prūsijos prekybiniais centrais. Šie ryšiai skatino ne tik prekybą, bet ir idėjų judėjimą: bendruomenę pasiekė Haskalos, sionizmo, religinio atsinaujinimo ir socialistinių judėjimų įtakos. Kaip ir kitur, tradicinį gyvenimo būdą keitė emigracija, švietimas, jaunimo organizacijos ir nauji politiniai pasirinkimai.
Tarpukario Lietuvos Respublikoje Kalvarijos žydų skaičius buvo sumažėjęs. Tam įtakos turėjo Pirmojo pasaulinio karo suirutė, pasikeitusios sienos, ekonominiai sunkumai ir emigracija. Nepaisant to, žydai išliko matoma miestelio gyventojų dalis. Jie vertėsi smulkiąja prekyba, amatais, paslaugomis, dalyvavo savivaldos ir bendruomeninių organizacijų veikloje. Religinis gyvenimas tęsėsi sinagogose, veikė labdaros iniciatyvos, jaunimas jungėsi į kultūrines, sporto ar politines organizacijas. Tarpukario kasdienybėje Kalvarijos žydų ir lietuvių, lenkų ar kitų vietos gyventojų santykiai buvo daugiasluoksniai: juos siejo prekyba ir kaimynystė, bet veikė ir ekonominė konkurencija bei laikotarpio politinės įtampos.
1941 m. vasarą, nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Kalvarijos žydų bendruomenė buvo greitai izoliuota, apiplėšta ir priversta paklusti okupacinės valdžios įsakymams. Žydai buvo suiminėjami, varomi į priverstinius darbus, jų turtas nusavintas. 1941 m. vasarą ir rudenį bendruomenė buvo sunaikinta per masines žudynes; dalis Kalvarijos žydų siejama su Marijampolės apylinkių žudynių vietomis. Po karo žydų bendruomenė Kalvarijoje nebeatsikūrė. Šiandien jos buvimą primena sinagogų kompleksas, senosios žydų kapinės, išlikę miesto audinio fragmentai ir Holokausto aukų atminimo ženklai regione.