Kaišiadorys
Koszedary (lenk.), Кошедары (rus.)
Kaišiadorių žydų istorija glaudžiai susijusi su miestelio virsmu iš nedidelės gyvenvietės į geležinkelio ir administracinį centrą. XIX a. antroje pusėje, vystantis susisiekimui tarp Vilniaus, Kauno ir kitų regionų, prie stoties kūrėsi prekybininkai, amatininkai ir paslaugų teikėjai. Tarp jų buvo ir žydų šeimos. Kaišiadorys šiuo požiūriu skyrėsi nuo daugelio senųjų Lietuvos miestelių: žydų bendruomenė čia nebuvo viena iš seniausių regione, o jos augimą lėmė modernios infrastruktūros ir rinkos poreikiai.
Bendruomenės religinis gyvenimas telkėsi apie maldos namus ar sinagogą. Tokios institucijos buvo ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės susirinkimų, labdaros bei savitarpio pagalbos centras. Prie religinių institucijų paprastai veikė religinio mokymo, labdaros ir laidojimo organizavimo praktikos. Kaišiadorių žydų kapinės liudija apie čia gyvenusias šeimas ir bendruomenės pastangas turėti savą laidojimo erdvę. Išlikę materialūs pėdsakai yra fragmentiški, todėl vietos žydų religinės infrastruktūros istoriją tenka rekonstruoti iš pavienių šaltinių, vietos atminties ir paveldo registrų.
Ekonominiame gyvenime Kaišiadorių žydai buvo susiję su smulkiąja prekyba, amatais ir paslaugomis. Geležinkelio stotis sudarė sąlygas judėti prekėms ir žmonėms, todėl prekyba čia turėjo platesnį, ne vien vietinį pobūdį. Žydų krautuvės, dirbtuvės ir tarpininkavimo paslaugos aptarnavo miestelio gyventojus, aplinkinius kaimus ir keliautojus. Bendruomenė palaikė ryšius su kitais regiono žydų centrais, ypač su Žiežmariais, Žasliais ir Kaunu, kur buvo didesnės religinės, švietimo ir prekybinės struktūros.
Tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaišiadorys stiprino savo, kaip apskrities ir susisiekimo centro, vaidmenį. Žydų gyventojai dalyvavo kasdieniame miesto gyvenime, mokėjo vietos mokesčius, nuomojosi ar valdė prekybines patalpas, palaikė profesinius ir šeimos ryšius su kitomis Lietuvos žydų bendruomenėmis. Tarpukario miesteliuose žydų politinis ir kultūrinis gyvenimas dažnai reiškėsi per religines bendruomenes, labdaros draugijas, skaitymo ratelius ar priklausymą platesnėms sionistinėms, religinių ar pasaulietinių organizacijų kryptims. Kaišiadoryse šios veiklos mastas buvo kuklesnis nei didžiuosiuose miestuose, tačiau bendruomenė buvo integrali miesto socialinės ir ekonominės struktūros dalis.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacių Vokietijos okupacijai, Kaišiadorių žydai patyrė tą patį smurto kelią kaip ir daugelis Lietuvos miestelių bendruomenių: teisių atėmimą, pažeminimą, suėmimus, turto nusavinimą ir izoliavimą. Vietos žydai buvo atskirti nuo likusių gyventojų, o vėliau kartu su aplinkinių vietovių žydais nužudyti masinių žudynių metu. Kaišiadorių krašto Holokausto atmintyje ypač svarbus Strošiūnų miškas, siejamas su Kaišiadorių, Žiežmarių, Žaslių ir kitų apylinkių žydų žūtimi.
Po karo žydų bendruomenė Kaišiadoryse nebeatsikūrė tokia forma, kokia egzistavo iki 1941 m. Atmintis apie ją išliko kapinėse, masinių žudynių vietose, pavienėse šeimų istorijose, archyviniuose dokumentuose ir vietos istorikų darbuose. Šiandien Kaišiadorių žydų paveldo pažinimas svarbus ne tik kaip Holokausto atminimo dalis, bet ir kaip miesto modernėjimo, prekybos, susisiekimo ir daugiakultūrio kasdienio gyvenimo istorijos dalis.