Joniškis
Janiškis; Janiszki; Yanishok / Yaneshik (jidiš vartosena)
Joniškio žydų bendruomenė vystėsi kaip tipiška Šiaurės Lietuvos štetlo bendruomenė, susijusi su miestelio prekybine funkcija ir pasienio regiono judrumu. Žydų gyventojai kūrėsi prie turgaus, prekybinių gatvių ir kelių, aptarnavo aplinkinių kaimų gyventojus, palaikė ryšius su Šiauliais, Žagare, Jelgava ir kitais regiono centrais. XIX a. bendruomenė augo, o 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė labai didelę Joniškio gyventojų dalį. Jų kasdienybė buvo susijusi su smulkiąja prekyba, amatais, nuoma, transportu, maisto produktų ir žemės ūkio gaminių apyvarta.
Religinis gyvenimas telkėsi aplink sinagogas, studijų namus ir bendruomenės savivaldos institucijas. Joniškio sinagogų kompleksas – Baltoji ir Raudonoji sinagogos – liudija, kad miestelyje veikė ne viena maldos ir mokymosi erdvė. Skirtingos sinagogos galėjo būti siejamos su skirtingomis religinėmis grupėmis, maldos tradicijomis ar bendruomenės sluoksniais, kaip buvo įprasta didesniuose štetluose. Šalia religinių institucijų veikė labdaros, laidojimo ir švietimo struktūros, būtinos žydų bendruomenės savarankiškumui palaikyti. Senosios žydų kapinės žymi ilgesnį bendruomenės buvimą mieste ir yra svarbi vietos atminties dalis.
Ekonominis ir kultūrinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su daugiataute miesto aplinka. Žydų krautuvės, dirbtuvės ir paslaugos buvo kasdienio Joniškio gyvenimo dalis. Bendruomenėje veikė religinis mokymas, hebrajų ir jidiš kultūros iniciatyvos, įvairios savišalpos formos. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, keičiantis politinėms aplinkybėms, dalis gyventojų emigravo, o Pirmasis pasaulinis karas smarkiai sutrikdė vietos socialinę ir ekonominę tvarką. Po karo Joniškis atsidūrė nepriklausomos Lietuvos Respublikos sudėtyje, o žydų bendruomenė prisitaikė prie naujų valstybės, pilietybės ir ekonomikos sąlygų.
Tarpukariu žydai Joniškyje sudarė mažesnę bendruomenę nei carinės Rusijos laikotarpiu, tačiau jų vaidmuo miesto ūkyje ir visuomeniniame gyvenime išliko svarbus. Jie vertėsi prekyba, amatais, smulkiu verslu, turėjo mokyklų, organizacijų ir religinių įstaigų. Tuo pat metu modernizacija, konkurencija, ekonominės krizės ir emigracija keitė tradicinį štetlo gyvenimo modelį. Vietos žydai priklausė platesniam Lietuvos žydų politinių, kultūrinių ir religinių srovių laukui – nuo tradicinių religinių grupių iki sionistinių ir kitų visuomeninių organizacijų.
1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai, Joniškio žydų padėtis greitai tapo katastrofiška. Jie buvo izoliuojami, plėšiami, verčiami dirbti, žeminami ir žudomi. Dalis Joniškio žydų nužudyta netoli miesto, Vilkiaušio miške ir kitose egzekucijų vietose, dalis perkelta į Žagarę, kur 1941 m. rudenį buvo nužudyti kartu su kitų apylinkių žydais. Taip buvo sunaikinta kelis šimtmečius mieste gyvavusi bendruomenė.
Po karo Joniškyje žydų bendruomenė nebeatsikūrė ankstesniu pavidalu. Išlikę sinagogų pastatai ilgą laiką buvo naudojami ne pagal pirminę paskirtį, tačiau vėliau restauruoti ir pritaikyti kultūros bei atminties veikloms. Baltoji ir Raudonoji sinagogos šiandien yra vieni svarbiausių Joniškio istorinio centro akcentų. Kartu su senosiomis žydų kapinėmis ir Holokausto aukų kapavietėmis jos primena apie miestą kūrusią, bet per Holokaustą sunaikintą bendruomenę.