Jonava
Janów; Yanove (jidiš); יאַנאָווע
Jonavos žydų bendruomenė susiklostė XVIII a., miesteliui augant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje, o vėliau – Rusijos imperijos sudėtyje. Miestelio padėtis prie Neries ir kelių, jungusių Kauną, Ukmergę ir kitas vietoves, sudarė sąlygas prekybai, amatams ir smulkiai gamybai. Žydai vertėsi krautuvėmis, turgaus prekyba, medienos, grūdų, odos, tekstilės ir kitų prekių apyvarta, taip pat įvairiais amatais. XIX a. Jonava buvo ryškus štetlas – miestelis, kuriame žydų kalba, religinis kalendorius ir bendruomeninės institucijos buvo matoma kasdienio gyvenimo dalis.
Religinis gyvenimas telkėsi apie sinagogas, beit midrašus, chederius ir labdaros draugijas. Kaip ir daugelyje Lietuvos žydų bendruomenių, Jonavos religinėje kultūroje svarbią vietą užėmė Toros studijos, bendruomenės teismas, košerinio maisto priežiūra, laidojimo brolija ir parama vargingesniems nariams. Miestelyje buvo senosios žydų kapinės, liudijančios ilgalaikį bendruomenės įsitvirtinimą. Išlikę ar dokumentuose minimi maldos namų pastatai rodo, kad Jonavoje veikė ne viena religinė erdvė, atspindėjusi socialinius, profesinius ar dvasinius bendruomenės skirtumus.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Jonava buvo paveikta modernizacijos, geležinkelio ir pramonės augimo, taip pat emigracijos. Dalis gyventojų išvyko į didesnius miestus ar užsienį, tačiau vietos bendruomenė išliko gausi. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė įprastą gyvenimą: vyko evakuacijos, ūkiniai nuostoliai, dalis šeimų nebegrįžo. Tarpukario Lietuvos laikotarpiu Jonavoje toliau veikė žydų švietimo, kultūros, savišalpos ir politinės organizacijos. Bendruomenėje buvo atstovaujamos įvairios kryptys – religinė tradicija, sionistinės organizacijos, pasaulietinis švietimas ir jaunimo veikla. Žydų verslai buvo svarbūs miesto centrui: krautuvės, smulkios dirbtuvės ir paslaugos jungė žydų ir nežydų gyventojų kasdienybę.
Tarpukariu Jonava priklausė nepriklausomos Lietuvos administracinei ir ekonominei sistemai, todėl žydų bendruomenės gyvenimą veikė valstybės politika, lietuvių kalbos ir pilietinių institucijų plėtra, ekonominės krizės bei konkurencija prekyboje. Nepaisant socialinių įtampų, mieste išliko bendruomeninis savitumas: religinės šventės, mokyklos, bibliotekos, draugijos ir spaudos skaitymas palaikė ryšius su platesniu Lietuvos, Lenkijos, Palestinos ir Vakarų pasaulio žydų gyvenimu. Jonava buvo ne izoliuota sala, o regioninio žydų tinklo dalis.
1941 m. vasarą, nacių Vokietijai užėmus Lietuvą, Jonavos žydų padėtis per labai trumpą laiką tapo katastrofiška. Buvo taikomi diskriminaciniai įsakymai, prievartinis žymėjimas, turto nusavinimas, telkimas ir smurtas. Didžioji Jonavos žydų bendruomenės dalis buvo nužudyta 1941 m. Girelės miške netoli miesto; žudynėse dalyvavo nacių okupacinės struktūros ir vietiniai talkininkai. Šios žudynės nutraukė kelis šimtmečius trukusį bendruomenės gyvenimą.
Po Antrojo pasaulinio karo Jonavoje nebeatsikūrė gausi žydų bendruomenė. Išlikę atminties ženklai – senosios žydų kapinės, masinių žudynių vieta Girelės miške, buvusių maldos namų pėdsakai – tapo svarbia miesto istorijos dalimi. Šiandien Jonavos žydų paveldas tyrinėjamas per archyvinius dokumentus, kapinių įrašus, išlikusius pastatus, vietos muziejinę veiklą ir Holokausto aukų pagerbimą. Atminties darbas padeda atkurti ne tik sunaikinimo istoriją, bet ir ankstesnį, įvairialypį Jonavos žydų gyvenimą.