Zivia Lubetkin
Cywia Lubetkin; Civia Lubetkin; slapyvardis Celina
Žydų pasipriešinimo veikėja, Varšuvos geto sukilimo dalyvė ir sionistinio jaunimo judėjimo vadovė.
Zivia Lubetkin buvo viena žymiausių žydų ginkluoto pasipriešinimo nacių okupuotoje Europoje veikėjų. Kilusi iš Rytų Europos žydų aplinkos dabartinės Baltarusijos teritorijoje, ji aktyviai dalyvavo sionistiniuose jaunimo judėjimuose, o Antrojo pasaulinio karo metais tapo viena Žydų kovos organizacijos vadovių Varšuvos gete. Po karo ji prisidėjo prie išlikusiųjų telkimo, emigracijos į Palestiną ir Holokausto atminties institucijų kūrimo Izraelyje.
Zivia Lubetkin gimė Byteń miestelyje prie Slanimo, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Šis regionas priklausė platesnei Rytų Europos žydų kultūrinei erdvei, dažnai siejamai su istorine Lita ir buvusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis, tačiau jo nereikėtų tapatinti su dabartine Lietuvos valstybe. Lubetkin šeima priklausė žydų bendruomenei, kurioje derėjo tradicinis religinis gyvenimas, jidiš kultūra ir modernių politinių judėjimų įtaka. Tokia aplinka formavo jos ankstyvą supratimą apie žydų bendruomenės savarankiškumą, švietimą ir politinę atsakomybę.
Jaunystėje Lubetkin įsitraukė į sionistinį jaunimo judėjimą. Ji priklausė Dror ir Hechaluc aplinkai, kuri siekė ugdyti jaunus žmones kolektyviniam gyvenimui, darbui ir būsimai emigracijai į Palestiną. Šie judėjimai Rytų Europoje veikė ne vien kaip politinės organizacijos: jie steigė mokymo grupes, rengė seminarus, skatino savišvietą, hebrajų kalbos mokymąsi ir bendruomeninę drausmę. Lubetkin greitai tapo organizacine veikėja, gebėjusia jungti ideologinį mokymą su praktiniu darbu tarp jaunimo.
Antrojo pasaulinio karo pradžia ją užklupo Lenkijos žydų pasaulyje, kuris netrukus buvo suardytas nacistinės okupacijos. Lubetkin veikė pogrindyje, palaikė ryšius tarp getų ir jaunimo organizacijų, dalyvavo perduodant informaciją apie žudynes ir deportacijas. Varšuvos gete ji tapo viena svarbiausių sionistinio pogrindžio figūrų. Ji veikė kartu su Icchaku Cukiermanu, Mordechajumi Anielewicziumi ir kitais pasipriešinimo organizatoriais, siekusiais parengti ginkluotą atsaką nacių vykdomam geto likvidavimui.
1942 m. susikūrusi Žydų kovos organizacija tapo pagrindine Varšuvos geto ginkluoto pasipriešinimo struktūra. Lubetkin buvo viena jos vadovių ir viena iš nedaugelio moterų, užėmusių tokio lygmens atsakomybę. Ji dalyvavo organizuojant slėptuves, ryšius, ginklų paiešką ir politinių grupių bendradarbiavimą. 1943 m. Varšuvos geto sukilimo metu ji buvo tarp kovotojų, pasilikusių gete ir dalyvavusių pasipriešinime prieš vokiečių pajėgas. Sukilimas negalėjo sustabdyti geto sunaikinimo, tačiau tapo vienu svarbiausių žydų ginkluoto pasipriešinimo simbolių.
Po geto sunaikinimo Lubetkin išliko gyva ir tęsė pogrindžio veiklą. Ji dalyvavo ryšių tinkluose už geto ribų ir prisidėjo prie žydų kovotojų pastangų išlikti, persigrupuoti ir liudyti apie įvykius. Karo pabaigoje jos autoritetas tarp išlikusiųjų buvo didelis, nes ji jungė asmeninę patirtį su organizaciniu nuoseklumu. Kartu su kitais pasipriešinimo dalyviais ji rūpinosi išgyvenusių žydų telkimu, jų išvykimu iš pokario Europos ir politiniu atstovavimu.
Po karo Lubetkin emigravo į Palestiną, vėliau gyveno Izraelyje. Ji su Icchaku Cukiermanu prisidėjo prie kibucu pagrįstos išlikusių kovotojų bendruomenės kūrimo ir prie Holokausto bei žydų pasipriešinimo atminties įtvirtinimo. Viena svarbiausių šios veiklos institucijų tapo Geto kovotojų namai, skirti dokumentuoti Holokaustą, getų istoriją ir pasipriešinimo patirtis. Lubetkin taip pat liudijo apie Varšuvos geto sukilimą ir dalyvavo formuojant viešą atmintį apie žydų kovą nacizmo metais.
Jos ryšys su litvakų istorija pirmiausia kyla iš kilmės iš istorinės Litos kultūrinės erdvės, apėmusios dabartinės Baltarusijos ir kitų buvusių LDK žemių žydų bendruomenes. Lubetkin biografija atskleidžia, kaip šio regiono žydų jaunimo organizacijos, švietimo tradicijos ir politiniai tinklai tapo reikšminga Europos žydų pasipriešinimo dalimi. Jos palikimas siejamas ne su viena valstybe, o su platesne Rytų Europos žydų istorija: bendruomenių sunaikinimu, ginkluotu pasipriešinimu, išlikusiųjų liudijimu ir pastangomis perduoti atmintį kitoms kartoms.