Hermanas Zvi Šapira
Hermann Zvi Schapira; Zvi Hirsch Schapira; Hermann Hirsch Schapira; צבי הרמן שפירא
Rabinas, matematikas ir sionizmo veikėjas, pasiūlęs Žydų nacionalinio fondo ir Hebrajų universiteto idėjas.
Hermanas Zvi Šapira buvo iš Žemaitijos kilęs žydų mokslininkas, rabinas, matematikas ir ankstyvojo sionizmo veikėjas. Tradicinį religinį išsilavinimą jis sujungė su moderniomis akademinėmis studijomis Vokietijoje, tapo Heidelbergo universiteto matematikos dėstytoju. Žydų istorijoje Šapira ypač prisimenamas kaip vienas pirmųjų Žydų nacionalinio fondo ir būsimo Hebrajų universiteto idėjų kėlėjų.
Hermanas Zvi Šapira gimė 1840 m. Eržvilke, tuomet priklausiusiame Rusijos imperijai. Ši Žemaitijos miestelio aplinka buvo dalis platesnio litvakų pasaulio, kuriame tradicinis žydų mokymasis, hebrajų ir aramėjų tekstų studijos, bendruomenės savivalda ir ryšiai su kitais regiono štetlais formavo daugelio XIX a. žydų intelektualų pradžią. Šapira augo religinėje aplinkoje ir anksti įgijo tvirtus Talmudo bei rabinų literatūros pagrindus.
Jaunystėje jis buvo rengiamas rabino veiklai ir kurį laiką pats ėjo rabino pareigas. Vis dėlto Šapirą traukė ir pasaulietiniai mokslai, ypač matematika. Tokia kryptis XIX a. žydų visuomenėje nebuvo savaime suprantama: tradicinis mokymasis ir modernus universitetinis išsilavinimas dažnai priklausė skirtingoms kultūrinėms erdvėms. Šapira šias erdves jungė, savarankiškai gilindamas žinias, mokydamasis kalbų ir siekdamas akademinės karjeros Vakarų Europoje.
Vokietijoje Šapira studijavo matematiką ir įsitvirtino Heidelbergo universiteto akademinėje aplinkoje. Jis įgijo daktaro laipsnį ir dėstė matematiką, dirbo su tuo metu plėtotomis aukštosios matematikos sritimis. Nors jo vardas plačiau žinomas dėl žydų nacionalinio judėjimo istorijos, amžininkams jis buvo ir mokslininkas, parodęs, kad iš tradicinės Rytų Europos žydų mokyklos kilęs žmogus gali įsitraukti į modernų universitetinį mokslą.
Šapira aktyviai domėjosi žydų tautinio atgimimo idėjomis dar iki politinio sionizmo institucionalizacijos. Jis priklausė ankstyvajai žydų tautinio judėjimo kartai, artimai Hovevei Zion aplinkai. 1884 m. Katovicų konferencijoje jis iškėlė mintį apie bendrą žydų fondą žemei Palestinoje įsigyti. Ši idėja vėliau tapo vienu iš pagrindų Žydų nacionaliniam fondui, oficialiai įsteigtam jau po Šapiros mirties.
Kitas svarbus Šapiros sumanymas buvo aukštoji žydų mokslo institucija Palestinoje. 1897 m. Pirmajame sionistų kongrese Bazelyje jis kalbėjo apie būtinybę steigti žydų universitetą. Tuo metu tai buvo ne tik švietimo, bet ir kultūrinės savivaldos bei modernios tautinės tapatybės projektas. Vėliau ši idėja siejama su Hebrajų universiteto Jeruzalėje atsiradimu, nors pati institucija buvo atidaryta tik XX a. pradžioje, praėjus daug metų po Šapiros mirties.
Šapiros ryšys su litvakų istorija svarbus ne dėl vėlesnių politinių valstybių ribų, o dėl jo kilmės iš Lietuvos žydų kultūrinės erdvės. Jo biografijoje matyti kelias iš štetlo ir tradicinės ješivinės kultūros į Vokietijos universitetą, o iš ten – į tarptautinį žydų politinį judėjimą. Tai būdinga daliai XIX a. litvakų intelektualų, kurie derino religinį išsilavinimą, Haskalos paveiktą pasaulietinį mokslą ir naujas žydų kolektyvinės ateities vizijas.
Hermanas Zvi Šapira mirė 1898 m. Kelne. Jo pasiūlymai nebuvo iki galo įgyvendinti jam gyvam esant, tačiau vėliau tapo reikšmingomis sionistinio judėjimo institucijomis ir simboliais. Šapira prisimenamas kaip tarpinė figūra tarp rabiniškojo mokymosi, modernios Europos akademijos ir žydų tautinio judėjimo. Jo palikimas priklauso tiek litvakų intelektualinei istorijai, tiek platesnei žydų politinės ir kultūrinės modernizacijos istorijai.
