Chaimas Kanievskis
Šmarjahu Josefas Chaimas Kanievskis; rabinas Chaimas Kanievskis; Reb Chaim
Litvakiškosios ultraortodoksinės tradicijos rabinas, halachos autoritetas ir religinis lyderis Izraelyje.
Chaimas Kanievskis buvo vienas žinomiausių XX–XXI a. litvakiškosios ultraortodoksinės žydų tradicijos rabinų. Gimęs Pinsko mieste ir vaikystėje persikėlęs į britų mandato Palestiną, jis išaugo rabinų šeimoje, susijusioje su Rytų Europos ješivų pasauliu. Kanievskis daugiausia gyveno Bnei Brake, rašė halachos ir Talmudo temomis, konsultavo religinius klausimus, o gyvenimo pabaigoje buvo laikomas vienu svarbiausių Izraelio haredi bendruomenės autoritetų.
Chaimas Kanievskis gimė Pinsko mieste, kuris tuo metu priklausė Lenkijos Respublikai, o šiandien yra Baltarusijoje. Jo šeimos aplinka buvo glaudžiai susijusi su Rytų Europos rabiniška mokykla ir litvakiškąja, nechasidiška judaizmo tradicija. Tėvas, rabinas Jaakovas Jisraelis Kanievskis, plačiai žinomas kaip Steipleris, buvo vienas žymiausių Talmudo mokslininkų Izraelyje. Motina Miriam Karelitz buvo rabino Avrahomo Ješajos Karelitz, vadinamo Chazon Išu, sesuo. Ši giminystė turėjo didelę reikšmę Chaimo Kanievskio intelektinei ir religinei formacijai.
Vaikystėje Kanievskis su šeima persikėlė į Erec Izraelį, tuomet britų mandato Palestiną. Jis augo aplinkoje, kurioje buvo tęsiamos Rytų Europos ješivų mokymosi normos: nuolatinis Talmudo studijavimas, griežta halachos laikysena ir santūrus viešasis gyvenimas. Mokėsi Lomžos ješivoje Petach Tikvoje ir Ponivežo ješivoje Bnei Brake – institucijose, kurios Izraelyje tapo svarbiais litvakiškojo religinio pasaulio centrais. Jo mokymuisi didelę įtaką darė tėvas Steipleris ir dėdė Chazon Išas.
Kanievskio religinis autoritetas kilo ne iš oficialių pareigų, o iš ilgamečio studijų, rašymo ir konsultavimo darbo. Jis buvo žinomas dėl ypač griežto dienos ritmo, skirto Talmudui, Mišnai, halachos tekstams ir rabininei literatūrai. Į jį kreipdavosi asmenys, šeimos, ješivų vadovai ir bendruomenių atstovai, prašydami trumpų, praktinių atsakymų į religinius ir asmeninius klausimus. Jo atsakymai dažnai buvo lakoniški, paremti tradiciniais šaltiniais ir ankstesnių autoritetų nuomone.
Tarp svarbiausių Kanievskio darbų minimi „Derech Emunah“, skirtas Maimonido teisinių tekstų dalims, susijusioms su žemdirbystės įsakymais ir Izraelio žemės įstatymais, „Shoneh Halachos“, sisteminantis praktines kasdienės halachos nuostatas, „Ta’ama D’kra“, nagrinėjantis Toros tekstą, ir „Orchot Yosher“, skirtas etikos bei religinio elgesio temoms. Šie veikalai rodo jo siekį sujungti platų rabininės literatūros išmanymą su praktiniu religiniu gyvenimu. Jie tapo plačiai naudojami ultraortodoksinėje aplinkoje.
Ryšys su litvakų istorija Kanievskio biografijoje pirmiausia yra religinės ir intelektinės tradicijos ryšys. Jis nebuvo Lietuvos valstybės religinis veikėjas, tačiau priklausė Rytų Europos litvakiškojo judaizmo linijai, kuri formavosi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir platesnėse Rytų Europos žydų bendruomenėse. Šiai tradicijai būdingas dėmesys Talmudo analizei, ješivų mokymosi kultūrai, nechasidiškam pamaldumui ir rabinų autoritetui. Izraelyje Kanievskis tapo vienu iš šios tradicijos tęsėjų Bnei Brake.
Po rabino Josefo Šalomo Eljašivo mirties Kanievskis buvo laikomas vienu svarbiausių litvakiškojo ultraortodoksinio pasaulio autoritetų. Jo nuomonė turėjo reikšmės religinio švietimo, bendruomenės drausmės ir viešojo ultraortodoksų gyvenimo klausimais. Kanievskio palikimas vertinamas nevienodai už jo bendruomenės ribų, tačiau haredi pasaulyje jis išliko kaip išskirtinio mokymosi, halachinio autoriteto ir litvakiškos rabininės tradicijos tęstinumo simbolis.
