Žydų ištrėmimai iš Lietuvos per Pirmąjį pasaulinį karą
1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis nuo Vokietijos puolimo, dalis Lietuvos žydų buvo priverstinai išvaryti iš pafrontės ir ištremti į Rusijos imperijos gilumą. Deportacijas lydėjo kaltinimai nelojalumu, turto praradimai, bendruomenių išardymas ir ilgalaikės socialinės pasekmės.
Patvirtinti faktai: 1915 m. Pirmojo pasaulinio karo fronte Rusijos imperijos valdžia ir kariuomenės vadovybė ėmėsi prievartinių žydų iškeldinimų iš pafrontės zonų, apėmusių ir dabartinės Lietuvos teritorijos dalis. Tuo metu ši teritorija priklausė Rusijos imperijai, o vietos žydai buvo jos pavaldiniai. Deportacijos vyko Rusijos kariuomenei traukiantis nuo Vokietijos kariuomenės puolimo. Jos buvo grindžiamos įtarimais, kad žydai esą gali teikti informaciją priešui, padėti vokiečiams ar būti nepatikimi karo sąlygomis. Tokie kaltinimai buvo kolektyviniai ir dažniausiai nebuvo paremti individualiais įrodymais.
Eiga nebuvo vienoda visose vietovėse. Kai kur žydų šeimoms buvo liepiama skubiai palikti miestelius ar miestus, kai kur iškeldinimas vyko kartu su platesniu civilių gyventojų pasitraukimu į imperijos gilumą. Tremiamieji dažnai turėjo labai mažai laiko pasirengti kelionei, todėl palikdavo namus, prekes, dirbtuves, religinius ir bendruomeninius daiktus. Dalis žmonių buvo vežami geležinkeliais ar kitomis karo meto transporto priemonėmis, kiti judėjo kartu su pabėgėlių srautais. Kelionę apsunkino maisto, pastogės, medicininės pagalbos ir informacijos stoka.
Pagrindiniai šių įvykių dalyviai buvo Rusijos karinė valdžia, vietos administracija, policija, kariuomenės daliniai ir pačios žydų bendruomenės. Žydų savišalpos organizacijos, religinės bendruomenės ir pavieniai aktyvistai stengėsi padėti išvarytiems žmonėms: rinko paramą, ieškojo apgyvendinimo, rūpinosi vaikais, ligoniais ir senais žmonėmis. Tremties vietose Rusijos imperijos gilumoje žydų pabėgėliai susidūrė su skurdu, kalbos ir aplinkos sunkumais, tačiau kartu kūrė laikinas pagalbos struktūras, mokyklas ir religines bendruomenes.
Platesnis kontekstas: 1915 m. deportacijos buvo susijusios su karo meto panika, antisemitiniais stereotipais ir Rusijos imperijoje jau anksčiau egzistavusia žydų teisių ribojimo politika. Žydų gyvenimas imperijoje buvo reguliuojamas atskirais apribojimais, o karo metais šie įtarimai sustiprėjo. Pafrontėje gyvenę žydai buvo ypač pažeidžiami, nes jų kalbiniai, prekybiniai ar giminystės ryšiai buvo klaidingai interpretuojami kaip nelojalumo ženklai.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo didelis. Išardytos šeimos, nutrūko prekyba ir amatai, susilpnėjo tradicinės bendruomeninės institucijos. Kai kurie miesteliai neteko didelės dalies žydų gyventojų, o grįžimas po karo ne visada buvo įmanomas: dalis žmonių liko Rusijoje, dalis mirė nuo ligų ar nepriteklių, dalis grįžo į jau pasikeitusią politinę ir socialinę aplinką. Ilgalaikė reikšmė susijusi su karo pabėgėlių patirtimi, žydų saviorganizacijos stiprėjimu ir atmintimi apie valstybės vykdytą kolektyvinę prievartą. Šie įvykiai tapo vienu iš veiksnių, keitusių Lietuvos žydų demografinį, ekonominį ir politinį gyvenimą XX a. pradžioje.