YIVO veiklos pradžia Vilniuje
1925 m. Vilniuje pradėjęs veikti YIVO – Žydų mokslo institutas – tapo svarbia tarptautine jidiš kalbos, žydų istorijos, folkloro ir visuomenės tyrimų institucija. Tarpukario Vilniuje jis telkė mokslininkus, pedagogus ir visuomenininkus, kaupė archyvus ir ilgainiui tapo vienu reikšmingiausių Rytų Europos žydų kultūros centrų.
Patvirtinti faktai. YIVO, jidiš kalba vadintas Yidisher Visnshaftlekher Institut, savo veiklos pradžią sieja su 1925 m. Institutas buvo įkurtas kaip moderni žydų mokslo įstaiga, skirta tirti jidiš kalbą, žydų istoriją, literatūrą, folklorą, švietimą, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Jo pagrindiniu centru tapo Vilnius, tuo metu buvęs Lenkijos Respublikos sudėtyje. Tai svarbu pabrėžti, nes tarpukario Vilnius nepriklausė Lietuvos Respublikai, nors istoriškai buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rytų Europos žydų kultūros miestų.
YIVO atsiradimą lėmė keli veiksniai. Po Pirmojo pasaulinio karo Rytų Europos žydų bendruomenės patyrė politinių sienų, migracijos, socialinių sukrėtimų ir modernizacijos poveikį. Jidiš kalba tuo metu tapo ne tik kasdienio bendravimo, bet ir švietimo, literatūros, spaudos bei mokslinės savivokos priemone. Dalis žydų inteligentijos siekė sukurti instituciją, kuri žydų gyvenimą tirtų ne kaip pašalinį reiškinį, o kaip savarankišką istorijos ir kultūros lauką. Tarp su YIVO steigimu siejamų asmenų minimi Maxas Weinreichas, Nochumas Štifas, Zalmanas Reizenas ir kiti jidiš kultūros bei istorijos tyrėjai.
Instituto veikla plėtojosi keliais lygmenimis. Vilniuje buvo kaupiami rankraščiai, spaudiniai, laiškai, bendruomenių dokumentai, tautosakos užrašymai, mokyklų ir organizacijų medžiaga. YIVO palaikė ryšius su mokslininkais ir korespondentais įvairiuose miestuose, skatino rinkti vietos žydų istorijos liudijimus. Institutas rengė publikacijas, tyrimų programas, telkė biblioteką ir archyvą. Jis taip pat ugdė naują tyrėjų kartą, kuriai jidiš buvo ne vien tyrimo objektas, bet ir mokslinio darbo kalba.
Platesnis kontekstas. Vilnius YIVO veiklai buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Miestas turėjo stiprią žydų mokymosi, leidybos, religinės ir pasaulietinės kultūros tradiciją. Jis dažnai vadintas svarbiu žydų intelektiniu centru Rytų Europoje. Vis dėlto YIVO buvo ne vien Vilniaus reiškinys: institutas veikė tarptautiniame tinkle, palaikė ryšius su Varšuvos, Berlyno, Niujorko ir kitų centrų mokslininkais bei visuomenininkais.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo netiesioginis, bet reikšmingas. Tarpukariu politinė siena skyrė Vilnių nuo Lietuvos Respublikos, kurios sostinė buvo Kaunas. Nepaisant to, YIVO tyrimų laukas apėmė litvakų kultūrinę erdvę, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų paveldą ir daugelio miestelių socialinę atmintį. Instituto darbai padėjo įtvirtinti požiūrį, kad žydų bendruomenių kasdienybė, kalba, mokykla, spauda, organizacijos ir folkloras yra verti sistemingo mokslinio tyrimo.
Ilgalaikė reikšmė ypač išryškėjo po Holokausto, kai didelė dalis Rytų Europos žydų bendruomenių buvo sunaikinta. YIVO sukaupti dokumentai, leidiniai ir tyrimų metodai tapo vienu svarbiausių šaltinių atkuriant prarastų bendruomenių istoriją. Nors karo metais instituto rinkiniai patyrė naikinimą, grobimą ir išsklaidymą, dalis medžiagos buvo išsaugota. YIVO veiklos pradžia Vilniuje šiandien laikoma vienu svarbiausių tarpukario jidiš mokslo ir žydų kultūrinės saviorganizacijos įvykių.