YIVO įkūrimas Vilniuje
1924 m. siejama su YIVO idėjos ir organizavimo pradžia, tačiau patvirtinti duomenys rodo, kad institutas galutinai suformuotas 1925 m., o jo svarbiausias centras tapo Vilnius. YIVO sutelkė žydų kalbos, istorijos, folkloro ir socialinių mokslų tyrėjus.
Patvirtinti faktai: YIVO – Jidiš mokslo institutas (jidiš k. Yidisher Visnshaftlekher Institut) – buvo sumanytas kaip moderni žydų mokslo įstaiga, tirianti Rytų Europos žydų kalbą, istoriją, visuomenę ir kultūrą. 1924 m. dažnai siejami su šios iniciatyvos brendimu ir organizaciniais pasirengimais, tačiau pats instituto įsteigimas paprastai datuojamas 1925 m. Vilnius, tuo metu priklausęs Lenkijos Respublikai, tapo pagrindiniu YIVO veiklos centru.
YIVO atsiradimo priežastys buvo susijusios su platesniais pokyčiais po Pirmojo pasaulinio karo. Rytų Europos žydų bendruomenės patyrė politinių sienų kaitą, migraciją, ekonominius sunkumus ir kultūrinę įtampą tarp tradicinio religinio gyvenimo, sekuliarios švietimo sistemos, sionizmo, socializmo ir asimiliacijos. Jidiš kalba daugeliui žydų buvo kasdienė kalba, tačiau akademiniame pasaulyje jai reikėjo moksliškai pagrįsto statuso. YIVO kūrėjai siekė parodyti, kad žydų liaudies kultūra, kalba, spauda, mokyklos, organizacijos ir socialinė istorija yra verti sistemingo tyrimo.
Patvirtinti pagrindiniai dalyviai buvo mokslininkai ir kultūros veikėjai, susiję su jidiš mokslo ir literatūros aplinka: Maxas Weinreichas, Nochumas Štifas, Eliasas Tcherikoweris, Zalmenas Reizenas ir kiti. Jų vaidmenys skyrėsi: vieni rengė teorinius programinius tekstus, kiti telkė archyvus, bibliotekas, tyrėjų tinklus ir savanorius korespondentus. Platesniame kontekste YIVO rėmė ir tarptautinė žydų intelektualų bendruomenė, tačiau kasdienė instituto veikla rėmėsi Vilniaus mokslininkų, mokytojų, bibliotekininkų, spaudos darbuotojų ir vietos visuomenės pastangomis.
Instituto veikla plėtojosi keliais etapais. Buvo kaupiama biblioteka ir archyvas, renkama tautosaka, dokumentai, atsiminimai, mokyklų medžiaga, spaudiniai ir statistiniai duomenys. YIVO skatino tyrimus apie žydų švietimą, jaunimą, ekonominę padėtį, kalbos normas ir literatūrą. Svarbi buvo ir vadinamųjų „zamlerių“ – medžiagos rinkėjų – praktika: mokytojai, mokiniai, bendruomenių nariai siuntė į Vilnių vietos dokumentus, dainas, pasakojimus, laiškus, nuotraukas ar kitą medžiagą.
Lietuvos žydų bendruomenėms YIVO reikšmė buvo ne vien mokslinė. Vilnius, vadintas vienu svarbiausių Rytų Europos žydų kultūros centrų, tapo vieta, kur kasdienė štetlų ir miestų patirtis buvo įtraukiama į akademinį tyrimą. Dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusioms žydų bendruomenėms YIVO kūrė platesnį savęs pažinimo lauką: jų kalba, mokyklos, papročiai ir socialiniai pokyčiai buvo suvokiami kaip istorinės vertės šaltiniai.
Ilgalaikė reikšmė ypač išryškėjo vėliau. Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto metu YIVO Vilniaus rinkiniai patyrė naikinimą, grobstymą ir išsklaidymą, tačiau dalis medžiagos buvo išsaugota. YIVO veiklos tęstinumas persikėlė į Niujorką, kur institutas tapo vienu svarbiausių pasaulio jidiš ir Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centrų. Todėl YIVO įkūrimas Vilniuje laikomas vienu svarbiausių tarpukario žydų mokslo ir kultūros projektų, susiejusių vietos bendruomenių atmintį su tarptautiniu akademiniu tyrimu.