Vilniaus geto likvidavimas
1943 m. rugsėjį nacistinės Vokietijos okupacinė valdžia likvidavo Vilniaus getą – vieną didžiausių žydų prievartinio telkimo vietų okupuotoje Lietuvoje. Dalis kalinių buvo deportuota į koncentracijos ir darbo stovyklas, dalis nužudyta, o pasipriešinimo nariai traukėsi į miškus.
Patvirtinti faktai: Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Sprendimą įgyvendino nacistinės Vokietijos okupacinės struktūros – SS, saugumo policija ir kitos vokiečių valdžios kontroliuotos pajėgos, pasitelkusios vietinius pagalbininkus. Geto gyventojai buvo varomi į atrankas: darbui tinkami vyrai ir moterys deportuoti į koncentracijos ir darbo stovyklas, o vaikai, senyvi ir ligoti žmonės dažnai buvo siunčiami į žudymo vietas arba nužudomi netrukus po išgabenimo. Dalis geto kalinių buvo išvežta į stovyklas Estijoje, Latvijoje ir okupuotoje Lenkijoje. Dalis žmonių žuvo Paneriuose, kurie jau nuo 1941 m. buvo viena pagrindinių Vilniaus ir apylinkių žydų masinių žudynių vietų.
Geto likvidavimas nebuvo staigus pavienis veiksmas. Prieš jį vyko ilgas naikinimo procesas: masinės žudynės 1941 m., priverstinis žydų sutelkimas gete, nuolatinės atrankos, prievartinis darbas, turto nusavinimas, badavimas ir nuolatinė smurto grėsmė. 1943 m., naciams siekiant panaikinti likusius didžiuosius getus Rytų Europoje ir perkelti darbo jėgą į stovyklų sistemą, Vilniaus getas tapo vienu iš šios politikos taikinių.
Svarbūs įvykių dalyviai buvo ne tik okupacinės valdžios pareigūnai, bet ir patys geto kaliniai. Gete veikė žydų administracija, priversta vykdyti vokiečių įsakymus, ir pogrindžio organizacijos. Žinoma Jungtinė partizanų organizacija (Fareynikte Partizaner Organizatsye, FPO), raginusi priešintis ir siekusi organizuoti ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau atvira sukilimo galimybė buvo labai ribota: gyventojai buvo išsekinti, getas izoliuotas, ginklų trūko, o daugelis žmonių tikėjosi išgyventi per darbo stovyklas. Prieš likvidavimą nacių valdžia susidorojo su kai kuriais geto vadovybės ir pasipriešinimo aplinkos žmonėmis. Dalis FPO narių ir kitų kalinių per likvidavimą arba prieš jį pasitraukė į miškus ir prisijungė prie partizaninio pasipriešinimo.
Platesnis kontekstas: Vilniaus geto likvidavimas buvo Holokausto Lietuvoje ir visoje nacistinės Vokietijos okupuotoje Europoje dalis. Jis žymėjo ne tik vienos miesto žydų bendruomenės sunaikinimą, bet ir platesnį Lietuvos žydų gyvenimo struktūrų suardymą. Iki karo Vilnius buvo svarbus žydų religinio, kultūrinio, švietimo ir politinio gyvenimo centras istorinėje Rytų Europos žydų erdvėje. Geto sunaikinimas nutraukė institucijų, šeimų, profesinių tinklų ir kasdienio bendruomeninio gyvenimo tęstinumą.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo katastrofiškas. Vilniaus geto likvidavimas patvirtino, kad net laikinas priverstinis darbas ar geto institucijos negalėjo užtikrinti išlikimo. Išlikusieji dažnai pateko į kitas stovyklas, kur jų laukė alinantis darbas, smurtas ir tolesnės atrankos. Po karo į Vilnių ir kitas Lietuvos vietas grįžo tik nedidelė dalis buvusių bendruomenių narių.
Ilgalaikė reikšmė susijusi su atmintimi ir istoriniu liudijimu. Rugsėjo 23-oji Lietuvoje minima kaip Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Vilniaus geto likvidavimas tapo vienu svarbiausių Holokausto Lietuvoje simbolių, primenančiu valstybės institucijų, muziejų, mokyklų ir visuomenės pareigą saugoti aukų vardus, tyrinėti nusikaltimų mechanizmus ir atpažinti žydų pasipriešinimo bei išlikusiųjų liudijimų svarbą.