Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas
1795 m. trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas panaikino valstybę, kuriai priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės. Didžioji jų dalis atiteko Rusijos imperijai, o Užnemunė – Prūsijai. Lietuvos žydų bendruomenėms tai reiškė naują teisinę, administracinę ir ekonominę aplinką.
Patvirtinti faktai. Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas įvyko 1795 m., po nesėkmingo 1794 m. sukilimo prieš kaimyninių monarchijų įtaką ir karines intervencijas. Padalijime dalyvavo Rusijos imperija, Prūsijos karalystė ir Habsburgų monarchija. Po šio susitarimo Abiejų Tautų Respublika nustojo egzistavusi kaip savarankiška valstybė. Didžioji buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių dalis, įskaitant Vilnių, pateko į Rusijos imperijos valdžią. Užnemunė, istoriškai susijusi su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, atiteko Prūsijai. Lenkijos žemių dalys buvo padalytos tarp visų trijų valstybių.
Padalijimo priežastys buvo susijusios su Abiejų Tautų Respublikos vidaus politiniu silpnumu, bajoriškos politinės sistemos krize, užsienio valstybių kišimusi ir bandymais reformuoti valstybę. XVIII a. pabaigoje Respublikoje buvo siekiama stiprinti centrinę valdžią ir kariuomenę, tačiau šie pokyčiai kėlė nerimą kaimyninėms imperijoms. 1794 m. sukilimas tapo paskutiniu bandymu apginti valstybės savarankiškumą, tačiau jis buvo numalšintas. Po to Rusija, Prūsija ir Habsburgų monarchija galutinai pasidalijo likusias Respublikos teritorijas.
Lietuvos žydų bendruomenėms padalijimas reiškė esminį valdžios pasikeitimą. Iki 1795 m. jos veikė Abiejų Tautų Respublikos teisinėje ir socialinėje sistemoje, kurioje žydų gyvenimą reguliavo valdovo privilegijos, miestų teisės, dvarų savininkų interesai ir kahalų savivalda. Po padalijimo dauguma Lietuvos žydų tapo Rusijos imperijos pavaldiniais, o Užnemunės žydai – Prūsijos valdžios subjektais. Tai sukūrė skirtingas administracines ir teisines sąlygas bendruomenėms, kurios anksčiau priklausė tai pačiai politinei erdvei.
Rusijos imperijoje žydų gyvenimas buvo įtrauktas į imperinę valdymo sistemą. Valdžia siekė registruoti gyventojus, apmokestinti bendruomenes, kontroliuoti judėjimą, verslus ir savivaldos institucijas. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydai pateko į platesnę vadinamosios žydų sėslumo zonos erdvę, kuri apėmė daug buvusių Abiejų Tautų Respublikos žemių. Šios politikos padariniai buvo ilgalaikiai: žydų bendruomenės išlaikė religinį ir socialinį savitumą, bet vis labiau priklausė nuo imperinės biurokratijos, policinės kontrolės ir vėlesnių XIX a. reformų.
Užnemunėje, atitekusioje Prūsijai, žydų padėtis klostėsi pagal kitą administracinį modelį. Prūsijos valdžia taip pat siekė apskaitos, mokesčių ir ekonominės kontrolės, tačiau jos teisės tradicijos ir valdymo praktikos skyrėsi nuo Rusijos imperijos. Dėl to bendruomenės, esančios arti viena kitos geografiškai, galėjo patirti skirtingus teisinius režimus.
Platesnis kontekstas. Trečiasis padalijimas nebuvo vienkartinis administracinis veiksmas, o ilgalaikio regiono pertvarkymo pradžia. Jis nutraukė senąją politinę sistemą, kurioje Lietuvos žydų bendruomenės buvo susijusios su miestais, miesteliais, dvarais ir tarptautiniais prekybos ryšiais Abiejų Tautų Respublikos viduje. Naujos imperinės sienos pakeitė prekybos kryptis, pavaldumo ryšius ir bendruomenių tarpusavio kontaktus. Ilgainiui šis lūžis prisidėjo prie XIX a. Lietuvos žydų istorijos formavimosi: stiprėjo imperinių įstatymų įtaka, keitėsi švietimo, ekonomikos ir migracijos sąlygos, o tradicinė kahalų tvarka patyrė vis didesnį valstybės spaudimą. Todėl 1795 m. padalijimas laikomas viena svarbiausių ribų tarp ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvos žydų istorijos ir moderniosios imperijų epochos.