Kauno ir Šiaulių getų likvidavimas
1944 m. vasarą, artėjant Raudonajai armijai, nacistinė Vokietijos okupacinė valdžia likvidavo Kauno ir Šiaulių getus. Likę kaliniai buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas Vokietijos kontroliuojamose teritorijose, dalis nužudyta vietoje. Šie įvykiai užbaigė svarbiausių Lietuvos getų istoriją.
Patvirtinti faktai. 1944 m. vasarą, Rytų frontui slenkant į vakarus, nacistinė okupacinė valdžia likvidavo Kauno ir Šiaulių getus. Abu getai iki tol jau buvo praradę pirminę civilių uždaros gyvenamosios zonos formą: 1943 m. jie buvo pertvarkyti į SS kontroliuojamas koncentracijos stovyklų tipo struktūras, kuriose kaliniai buvo naudojami priverstiniam darbui. Likvidavimas vyko vokiečių kariuomenei ir policinėms struktūroms traukiantis iš Lietuvos teritorijos.
Kaune likvidavimas vyko Vilijampolėje buvusio geto teritorijoje. SS ir kitos nacistinės saugumo bei stovyklų administracijos struktūros organizavo kalinių išvarymą, atrankas ir deportacijas. Dalis žmonių buvo išvežti į koncentracijos stovyklas, tarp jų į Štuthofą ir Dachau sistemos stovyklas. Moterys ir vaikai dažniau buvo nukreipiami į Štuthofą, vyrai – į priverstinio darbo stovyklas Vokietijos kontroliuojamose teritorijose, nors konkrečių žmonių keliai priklausė nuo atrankų ir transportų. Tie, kurie mėgino slėptis geto slėptuvėse, buvo ieškomi; dalis jų nužudyta vietoje. Likvidavimo metu geto pastatai buvo padeginėjami ar griaunami, siekiant išvaryti pasislėpusius žmones ir sunaikinti geto struktūrą.
Šiauliuose likvidavimas taip pat buvo susijęs su okupacinės valdžios atsitraukimu. Miesto gete ir jam pavaldžiose darbo vietose laikyti žydai buvo surinkti ir išvežti į koncentracijos stovyklas. Kaip ir Kauno atveju, deportacijos reiškė ne išlaisvinimą, o tolesnį kalinimą, priverstinį darbą, badą, ligas ir didelę mirties riziką. Dalis Šiaulių geto kalinių žuvo vėlesnėse stovyklose arba per evakuacijas karo pabaigoje.
Platesnis kontekstas. Kauno ir Šiaulių getų likvidavimas buvo vėlyvasis Holokausto Lietuvoje etapas. 1941 m. dauguma Lietuvos žydų buvo nužudyti masinių žudynių metu prie miestų ir miestelių. Getuose palikti žmonės buvo laikomi daugiausia dėl darbo jėgos poreikio: jie dirbo karinei pramonei, sandėliams, dirbtuvėms, statyboms ir kitoms okupacinės administracijos reikmėms. Kai frontas priartėjo, nacistinė valdžia siekė neleisti kaliniams sulaukti Raudonosios armijos ir kartu perkelti darbo jėgą į stovyklas vakaruose.
Dalyviai buvo Vokietijos SS, saugumo policijos, stovyklų administracijos ir karinės ar pagalbinės apsaugos struktūros. Lietuvos vietinės administracijos ir pagalbinės policijos vaidmuo Holokauste skirtingais etapais buvo nevienodas, tačiau getų likvidavimo sprendimus priėmė ir vykdė nacistinė okupacinė sistema. Vietos gyventojų elgesys taip pat buvo įvairus: vieni dalyvavo persekiojime ar naudojosi jo padariniais, kiti rizikavo slėpdami žydus arba teikdami pagalbą.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo lemiamas. Kauno ir Šiaulių getai buvo vieni paskutinių didelių žydų kalinimo centrų nacistų okupuotoje Lietuvoje. Jų likvidavimas sunaikino likusias bendruomenines institucijas, šeimų ryšius ir kasdienio išlikimo formas, kurios gete dar buvo palaikomos nepaisant smurto. Ilgalaikė reikšmė susijusi su Holokausto atmintimi: šie įvykiai žymi ne tik fizinį bendruomenių sunaikinimą, bet ir prievartinį Lietuvos žydų istorinio pasaulio nutraukimą. Išgyvenusiųjų liudijimai, dokumentai ir atminimo vietos šiandien padeda atkurti šių getų istoriją bei suprasti okupacinio smurto mastą.