Jungtinės partizanų organizacijos įkūrimas Vilniaus gete
1942 m. sausį Vilniaus gete įkurta Jungtinė partizanų organizacija (FPO) buvo viena pirmųjų ginkluoto žydų pasipriešinimo struktūrų nacių okupuotoje Europoje. Ji telkė skirtingų politinių pažiūrų jaunimą, rengėsi kovai gete ir ryšiams su partizanais už jo ribų.
Patvirtinti faktai. Jungtinė partizanų organizacija, jidiš kalba vadinta Fareynikte Partizaner Organizatsye (FPO), buvo įkurta Vilniaus gete 1942 m. sausį. Jos atsiradimą paskatino 1941 m. vykdytos masinės Vilniaus žydų žudynės Paneriuose ir vis aiškesnis supratimas, kad getas nėra ilgalaikė apsaugos ar darbo vieta, o tarpinė nacių persekiojimo sistemos grandis. Svarbų vaidmenį formuojant šį suvokimą atliko jaunimo judėjimų nariai, tarp jų Abba Kovneris, viešai perspėjęs, kad žydų laukia sunaikinimas.
FPO siekė sujungti skirtingas politines ir ideologines sroves: sionistinių jaunimo organizacijų narius, komunistus, Bundui artimus veikėjus ir kitus pogrindžio dalyvius. Organizacijos vadu tapo Icikas Vitenbergas. Tarp žinomų veikėjų buvo Abba Kovneris, Josef Glazmanas, Vitka Kempner, Rozka Korczak ir kiti. FPO kaupė ginklus, rengė kovotojus, kūrė ryšių tinklus, planavo sabotažą ir ieškojo kontaktų su sovietiniais partizanais miškuose. Jos šūkis siejamas su apsisprendimu nepasiduoti be pasipriešinimo.
Organizacijos veikla vyko labai sudėtingomis sąlygomis. Gete trūko ginklų, maisto ir patikimų ryšių, o nacių valdžia taikė kolektyvinio baudimo grėsmę. FPO turėjo veikti slaptai ne tik nuo vokiečių saugumo struktūrų, bet ir derinti santykius su geto administracija, kuri mėgino išsaugoti bent dalį gyventojų per darbą ir laikiną paklusimą. Ši įtampa ypač išryškėjo 1943 m., kai naciai pareikalavo išduoti Iciką Vitenbergą. Po dramatiškų įvykių jis buvo perduotas vokiečiams ir netrukus mirė jų rankose.
Platesnis kontekstas. FPO įkūrimas rodė lūžį dalies Lietuvos žydų bendruomenės mąstyme: nuo vilčių išgyventi per darbą ar paklusimą pereita prie organizuoto pasipriešinimo idėjos. Vis dėlto ši pozicija nebuvo visuotina. Daugelis geto kalinių buvo išsekę, rūpinosi šeimų išlikimu ir bijojo, kad ginkluotas veiksmas sukels nedelsiamą viso geto sunaikinimą. Todėl 1943 m. rugsėjį, likviduojant Vilniaus getą, FPO nepavyko pakelti visuotinio sukilimo. Dalis jos narių pasitraukė į miškus ir tęsė kovą partizanų būriuose.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo dvejopas. Tuo metu FPO negalėjo sustabdyti Holokausto eigos ar išgelbėti daugumos Vilniaus geto kalinių. Tačiau jos veikla tapo svarbiu pasipriešinimo liudijimu: ji paneigė stereotipą apie pasyvų žydų aukų elgesį ir parodė, kad net visiško teisių atėmimo, bado, izoliacijos ir teroro sąlygomis buvo kuriamos politinės, karinės ir moralinės atsako formos. Ilgalaikėje atmintyje FPO siejama su Vilniaus geto pogrindžiu, žydų partizanų istorija ir platesne Europos žydų pasipriešinimo nacių okupacijai tradicija.