Didžioji akcija Kauno gete
Didžioji akcija Kauno gete – 1941 m. spalio pabaigoje nacių okupacinės valdžios surengta masinė Kauno geto gyventojų atranka ir žudynės. Tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų buvo išvaryti į IX fortą ir nužudyti, o įvykis tapo vienu skaudžiausių Holokausto epizodų Lietuvoje.
Patvirtinti faktai. Didžioji akcija Kauno gete įvyko 1941 m. spalio 28–29 d., kai nacių okupacinė valdžia surengė vieną didžiausių masinių žydų žudynių Lietuvoje. Kauno getas tuo metu buvo įkurtas Vilijampolėje, į jį buvo suvaryti Kauno žydai ir dalis aplinkinių vietovių žydų. 1941 m. vasarą ir rudenį geto gyventojai jau buvo patyrę smurtą, priverstinį darbą, turto nusavinimą, badą, izoliaciją ir ankstesnes „akcijas“, per kurias žmonės buvo atrenkami ir žudomi.
Spalio 28 d. geto gyventojams buvo įsakyta susirinkti Demokratų aikštėje. Ten vyko atranka: žmonės buvo skirstomi į dvi grupes, tariamai pagal darbingumą ar reikalingumą okupacinei administracijai. Atranką vykdė nacių saugumo struktūrų pareigūnai, tarp jų su Kauno žydų naikinimu siejamas SS karininkas Helmutas Rauca. Prie akcijos vykdymo prisidėjo ir vietiniai pagalbiniai policiniai daliniai, veikę nacių okupacinės valdžios sistemoje. Geto žydų taryba ir geto policija buvo priverstos vykdyti okupantų nurodymus, tačiau sprendimų dėl žudynių nepriėmė.
Spalio 29 d. atrinktieji buvo išvaryti iš geto į Kauno IX fortą. Ten jie buvo nužudyti masinėse šaudymo vietose. Istoriografijoje dažniausiai nurodoma, kad per Didžiąją akciją nužudyta apie 9 200 žmonių: vyrai, moterys ir vaikai. Šis skaičius laikomas vienu labiausiai dokumentuotų šio įvykio duomenų, tačiau atskirų aukų tapatybės ne visada žinomos dėl sunaikintų dokumentų, šeimų išžudymo ir okupacinės administracijos nusikaltimų slėpimo.
Platesnis kontekstas. Didžioji akcija buvo dalis nacių vykdytos sisteminės žydų naikinimo politikos okupuotoje Lietuvoje ir visoje nacių kontroliuotoje Europoje. 1941 m. Lietuvoje žydų persekiojimas labai greitai perėjo nuo diskriminacijos ir getų steigimo prie masinių žudynių. Kauno IX fortas tapo viena svarbiausių žudynių vietų, kur buvo nužudyti ne tik Kauno geto kaliniai, bet ir žydai iš kitų vietovių bei šalių.
Įvykio priežastys sietinos su nacių rasistine ideologija, okupacinės valdžios siekiu fiziškai sunaikinti žydų bendruomenes ir praktiniu getų „mažinimu“, paliekant dalį žmonių priverstiniam darbui. Atrankos kriterijai nebuvo teisėti ar humanitariniai: jie buvo nusikalstamos politikos priemonė, leidusi okupantams atskirti laikinai darbui naudojamus žmones nuo tų, kuriuos nuspręsta nedelsiant nužudyti.
Poveikis Kauno ir Lietuvos žydų bendruomenėms buvo katastrofiškas. Per dvi dienas sunaikinta didelė Kauno geto gyventojų dalis, sugriautos šeimos, bendruomeniniai ryšiai, religinis ir kultūrinis gyvenimas. Likusiems gete žmonėms Didžioji akcija tapo nuolatiniu įrodymu, kad getas nėra saugi uždara gyvenamoji zona, o laikina prievartos ir naikinimo struktūra.
Ilgalaikė reikšmė. Didžioji akcija šiandien suvokiama kaip vienas pagrindinių Kauno žydų bendruomenės sunaikinimo etapų ir svarbi Holokausto Lietuvoje atminties dalis. Ji liudija nacių okupacinės valdžios organizuotą genocidą, vietinių kolaboravimo struktūrų vaidmenį ir būtinybę tiksliai įvardyti aukas, vykdytojus bei istorines aplinkybes. Šis įvykis taip pat primena, kad Lietuvos žydų istorija neatsiejama nuo konkrečių miestų, šeimų ir bendruomenių netekties.