Lazaras Bermanas
Lazar Naumovič Berman; Лазарь Наумович Берман
Sovietų ir Rusijos klasikinės muzikos pianistas, garsėjęs virtuoziškomis romantinio repertuaro interpretacijomis.
Lazaras Bermanas buvo vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės fortepijono virtuozų, išgarsėjęs galinga technika ir plačios apimties romantinio repertuaro interpretacijomis. Jo karjera klostėsi Sovietų Sąjungoje, vėliau – Vakarų Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Bermanas priklausė Rytų Europos žydų kilmės muzikų kartai, kurios profesinį kelią formavo sovietinė konservatorijų sistema, tarptautiniai konkursai ir Šaltojo karo kultūriniai suvaržymai.
Lazaras Bermanas gimė Leningrade, muzikai palankioje šeimoje. Anksti pastebėti jo gabumai fortepijonui lėmė kryptingą muzikinį ugdymą dar vaikystėje. Sovietų Sąjungos didmiesčiuose veikusi specializuotų muzikos mokyklų ir konservatorijų sistema leido talentingiems vaikams gauti aukšto lygio pasirengimą, tačiau kartu nuo mažens įtraukė juos į griežtai reglamentuotą valstybės kultūros politikos lauką.
Pirmuosius reikšmingus profesinius įgūdžius Bermanas įgijo Leningrade, vėliau mokėsi Maskvoje. Jo formavimuisi ypač svarbi buvo rusų fortepijono mokyklos tradicija, siejusi techninį tikslumą, stiprų garsą ir didelės formos kūrinių dramaturginį suvokimą. Maskvos konservatorijoje jis studijavo pas Aleksandrą Goldenveizerį – vieną autoritetingų XX a. sovietinės fortepijono pedagogikos atstovų. Ši aplinka padėjo Bermanui išplėtoti atlikėjo braižą, kuriame derėjo fizinė jėga, aiški faktūra ir polinkis į monumentalius kūrinius.
Tarptautinį pripažinimą Bermanas pradėjo pelnyti po pasirodymų pokario Europos konkursuose ir koncertų. Jo repertuare svarbią vietą užėmė Ferenco Liszto, Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio, Sergejaus Prokofjevo ir kitų romantinės bei vėlyvosios romantinės tradicijos autorių muzika. Kritikai dažnai pabrėždavo jo gebėjimą valdyti itin sudėtingą techninę medžiagą neprarandant architektūrinio kūrinio vientisumo. Dėl šių savybių Bermanas buvo laikomas vienu iš įtaigiausių Liszto muzikos interpretatorių.
Nepaisant meninio pripažinimo, jo karjerą ilgą laiką ribojo sovietinė užsienio kelionių kontrolė. Kaip ir daugelis kitų Sovietų Sąjungos atlikėjų, Bermanas priklausė nuo leidimų koncertuoti užsienyje, o politinės aplinkybės galėjo staiga nutraukti tarptautinius ryšius. Vis dėlto Vakarų klausytojams jis tapo žinomas per gastroles ir įrašus, ypač XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Jo plokštelės prisidėjo prie sovietinės fortepijono mokyklos įvaizdžio Vakaruose, kur ši tradicija buvo siejama su ypatingu techniniu pasirengimu ir intensyvia raiška.
Bermano biografija susijusi su platesne Rytų Europos žydų muzikų istorija, tačiau jo ryšys su Lietuvos žydų – litvakų – istorija neturėtų būti perdedamas, jei nėra patikimų duomenų apie tiesioginę kilmę iš Lietuvos ar veiklą Lietuvos teritorijoje. Jis svarbus kaip žydų kilmės Sovietų Sąjungos menininkas, veikęs kultūrinėje erdvėje, kurioje susitiko rusų, žydų ir europinės akademinės muzikos tradicijos. Tokios biografijos padeda suprasti, kaip XX a. Rytų Europos žydų šeimos dalyvavo profesionaliosios muzikos gyvenime net ir sekuliarioje sovietinėje aplinkoje.
Vėlesniais metais Bermanas gyveno ir dirbo Vakaruose, koncertavo, dėstė ir tęsė įrašų veiklą. Jis mirė Florencijoje. Jo palikimą sudaro koncertų atminimas, garso įrašai ir mokinių bei klausytojų perduodama interpretacinė tradicija. Bermanas išlieka minimas kaip atlikėjas, kurio vardas siejamas su fortepijono virtuoziškumo ribomis, XX a. sovietinės muzikos mokyklos pasiekimais ir sudėtingu menininko keliu politinių sistemų sandūroje.