Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir žydų bendruomenės atgimimas
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žydų bendruomenėms atsivėrė galimybės viešai atkurti religines, kultūrines ir atminties institucijas. Šis procesas rėmėsi vėlyvojo sovietmečio iniciatyvomis, vietos žydų pastangomis, ryšiais su diaspora ir nauja valstybės politika tautinių bendrijų atžvilgiu.
Patvirtinti faktai. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Šis politinis lūžis sudarė sąlygas pertvarkyti viešąjį gyvenimą, įteisinti pilietines, religines ir kultūrines organizacijas, o tautinėms bendrijoms suteikė daugiau erdvės savarankiškai veiklai. Lietuvos žydų bendruomenės atgimimas neprasidėjo vieną dieną: dar vėlyvuoju sovietmečiu, Sąjūdžio ir viešumo politikos aplinkoje, ėmė rastis žydų kultūros, atminties ir saviorganizacijos iniciatyvos. Po 1990 m. jos galėjo veikti atviriau, palaikyti ryšius su užsienio žydų organizacijomis, kelti religijos, švietimo, paveldo ir Holokausto atminimo klausimus.
Platesnis kontekstas. Sovietmečiu žydų bendruomeninis gyvenimas Lietuvoje buvo stipriai apribotas. Religinės institucijos veikė siaurai, hebrajų ir jidiš kultūra buvo marginalizuota, o Holokausto atmintis oficialioje kalboje dažnai buvo pateikiama kaip bendrų „tarybinių piliečių“ kančių dalis, menkai įvardijant žydų sunaikinimo specifiką. Todėl nepriklausomybės atkūrimas žydų bendruomenėms reiškė ne tik politinį pokytį, bet ir galimybę iš naujo viešai kalbėti apie savo istoriją, praradimus, religiją ir paveldą.
Atgimimo eigą lėmė keli veiksniai. Pirmiausia, Lietuvoje likę žydai, tarp jų Holokaustą išgyvenę asmenys ir jų palikuonys, siekė atkurti bendruomeninius ryšius, rinkti istorinius liudijimus, prižiūrėti kapines, minėti žudynių vietas ir perduoti atmintį jaunesnei kartai. Antra, naujai besikuriančios Lietuvos institucijos pradėjo formuoti tautinių bendrijų politiką, kuri leido bendruomenėms registruotis, steigti kultūros ir švietimo organizacijas, dalyvauti viešajame gyvenime. Trečia, svarbūs tapo ryšiai su litvakų diaspora Izraelyje, Jungtinėse Valstijose, Pietų Afrikoje ir kitur. Šie ryšiai padėjo atkurti nutrūkusius šeimų, miestelių ir atminties tinklus.
Dalyviai buvo įvairūs: vietos žydų aktyvistai, kultūros veikėjai, istorikai, religinių bendruomenių atstovai, Sąjūdžio aplinkos žmonės, valstybės institucijos, taip pat užsienio žydų organizacijos ir pavieniai litvakų kilmės asmenys. Jų veikla apėmė maldos namų ir bendruomeninių patalpų klausimus, žydų švietimą, spaudą, kultūros renginius, labdarą, paveldo registravimą ir viešas atminimo ceremonijas.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo dvejopas. Viena vertus, atsirado daugiau teisių ir galimybių savarankiškai tvarkyti religinį bei kultūrinį gyvenimą. Kita vertus, bendruomenės turėjo veikti po didžiulių XX a. praradimų: sunaikintų šeimų, išnykusių štetlų, emigracijos ir sovietmečiu nutrūkusių tradicijų. Todėl atgimimas buvo ne tiek paprastas sugrįžimas į ankstesnę būklę, kiek naujų institucijų kūrimas išlikusios atminties, paveldėtų tapatybių ir tarptautinių ryšių pagrindu.
Ilgalaikė reikšmė siejama su žydų istorijos sugrąžinimu į Lietuvos viešąją erdvę. Po 1990 m. vis labiau imta kalbėti apie sinagogas, kapines, žudynių vietas, litvakų kultūrą ir Holokausto tyrimus. Šis procesas prisidėjo prie platesnio Lietuvos visuomenės supratimo, kad žydų istorija yra neatskiriama Lietuvos miestų ir miestelių praeities dalis.