Popieriaus brigados kultūros gelbėjimo veikla
1943 m. Vilniaus gete veikusi vadinamoji Popieriaus brigada slapta gelbėjo žydų knygas, rankraščius, archyvus ir meno kūrinius. Nacių priversti rūšiuoti kultūros vertybes, jos nariai dalį jų slėpė, išnešdavo į getą ir taip išsaugojo svarbią Lietuvos žydų paveldo dalį.
Patvirtinti faktai. Nacių okupacijos metais Vilniuje buvo konfiskuojamos žydų kultūros vertybės: bibliotekų rinkiniai, archyvai, religiniai tekstai, rankraščiai, muziejiniai daiktai ir meno kūriniai. Dalis šių vertybių buvo susijusi su YIVO institutu, žydų mokslo, kalbos ir istorijos tyrimų centru, iki karo veikusiu Vilniuje. Okupacinės institucijos siekė atrinkti medžiagą, kuri galėjo būti išvežta į Vokietiją, o tai, kas laikyta „nereikalinga“, buvo skirta sunaikinimui ar perdirbimui.
Šiam darbui Vilniaus gete buvo priversti dirbti žydų intelektualai, rašytojai, bibliotekininkai ir archyvarai. Vėliau ši grupė tapo žinoma kaip Popieriaus brigada. Tarp jos narių minimi poetai Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, mokslininkas Zeligas Kalmanovičius, bibliotekininkas Hermanas Krukas ir kiti Vilniaus žydų kultūros veikėjai. Jų padėtis buvo dviprasmiška: oficialiai jie dirbo okupantų nurodymu, tačiau tuo pat metu slapta priešinosi kultūros naikinimui.
Brigados veikla buvo rizikinga. Atrinkdami dokumentus ir knygas nariai dalį vertingiausios medžiagos slėpė darbo vietose, drabužiuose ar tarp mažiau pastebimų daiktų. Kai kurie dokumentai ir leidiniai buvo slapta pernešami į getą, slepiami rūsiuose, palėpėse, slėptuvėse ar patikimų žmonių laikomose vietose. Tokiu būdu buvo išsaugoti ne tik pavieniai reti leidiniai, bet ir bendruomenės atmintį liudijantys archyvų fragmentai: laiškai, dienoraščiai, bendruomeninių institucijų dokumentai, literatūros kūriniai, fotografijos ir mokslinė medžiaga.
1943 m. ši veikla įgijo ypatingą reikšmę, nes Vilniaus geto likimas darėsi vis labiau grėsmingas. Žmonėms, gyvenusiems nuolatinio smurto, bado ir deportacijų akivaizdoje, kultūros vertybių gelbėjimas buvo ne vien materialaus paveldo išsaugojimas. Tai buvo pastanga paliudyti sunaikinamą pasaulį ir perduoti ateičiai žinią apie bendruomenes, kurių gyvenimas buvo nutrauktas Holokausto metu.
Platesnis kontekstas. Popieriaus brigados veiklą galima suprasti kaip kultūrinio pasipriešinimo formą. Ji nebuvo ginkluota kova, tačiau prieštaravo nacių siekiui ne tik fiziškai sunaikinti žydus, bet ir ištrinti jų istorijos, religijos, kalbos bei kasdienio gyvenimo pėdsakus. Vilnius iki karo buvo svarbus žydų intelektinis centras istorinėje Lietuvos erdvėje, todėl čia sukaupti rinkiniai turėjo reikšmę ne vien vietos bendruomenei, bet ir platesnei Rytų Europos žydų kultūrai.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo ilgalaikis. Išgelbėta medžiaga tapo vienu iš šaltinių, leidžiančių atkurti sunaikintų bendruomenių istoriją, jų švietimo, religijos, labdaros, politinio ir kultūrinio gyvenimo įvairovę. Po karo dalis paslėptų rinkinių buvo aptikta, dalis pateko į mokslines ir atminties institucijas. Ne visa medžiaga išliko, o jos kelias po karo buvo sudėtingas, tačiau pats gelbėjimo faktas tapo svarbiu Holokausto atminties ir paveldo apsaugos pasakojimu.
Ilgalaikė Popieriaus brigados reikšmė glūdi ne tik išsaugotuose dokumentuose. Ji parodė, kad net kraštutinio persekiojimo sąlygomis žmonės siekė saugoti bendruomenės atmintį, kalbą ir istorinį tęstinumą. Ši veikla šiandien padeda tyrėjams, muziejams ir visuomenei suprasti Lietuvos žydų kultūros mastą bei Holokausto padarytą netektį.