Kauno geto įsteigimas
1941 m. nacių okupacinė valdžia įsteigė Kauno getą Vilijampolėje, prievarta sutelkdama miesto žydus uždaroje teritorijoje. Getas tapo izoliacijos, priverstinio darbo, turto nusavinimo ir masinių žudynių sistemos dalimi, nulėmusia Kauno žydų bendruomenės sunaikinimą.
Patvirtinti faktai. 1941 m. vasarą, nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Kauno žydams buvo įsakyta persikelti į getą Vilijampolėje, istoriškai dar vadintoje Slabada. Geto įsteigimas buvo vykdomas okupacinės valdžios nurodymu, dalyvaujant vietos administracinėms ir policinėms struktūroms. Žydų teisės buvo nuosekliai ribojamos: jie privalėjo nešioti skiriamuosius ženklus, buvo varžomas judėjimas, nusavinamas turtas, įvedami priverstinio darbo reikalavimai. Geto vidaus administracijai buvo sudaryta Žydų taryba, vadovaujama gydytojo Elchanano Elkeso; ji veikė kraštutinės prievartos sąlygomis, tarp okupacinės valdžios įsakymų ir bendruomenės išlikimo pastangų.
Getas buvo suformuotas po pirmųjų masinių smurto ir žudynių bangų Kaune. Dar iki galutinio žydų uždarymo Vilijampolėje mieste ir jo apylinkėse vyko pogromai, suėmimai ir žudynės, tarp jų Kauno fortuose. Šie įvykiai rodo, kad geto steigimas nebuvo vien administracinė priemonė: jis buvo platesnės persekiojimo ir naikinimo politikos etapas. Gyventojai į getą buvo perkelti skubiai, dažnai palikdami būstus, verslus, profesinę aplinką ir didžiąją dalį turto. Geto teritorija buvo perpildyta, gyvenimo sąlygos prastos, trūko maisto, medicinos pagalbos ir saugumo.
Geto eiga buvo pažymėta nuolatinėmis atrankomis, prievartiniu darbu ir žudynėmis. 1941 m. rudenį įvyko didelės akcijos, kurių metu tūkstančiai Kauno geto kalinių buvo nužudyti, daugiausia IX forte. Gete likę žmonės buvo naudojami okupacinės ekonomikos poreikiams: dirbo dirbtuvėse, kariniuose ir kituose objektuose. Nors bendruomenės institucijos buvo smarkiai suvaržytos, gete veikė savitarpio pagalbos, švietimo, religinio ir kultūrinio gyvenimo likučiai, taip pat buvo mėginama dokumentuoti įvykius. Šios pastangos vyko nuolatinės mirties grėsmės akivaizdoje.
Platesnis kontekstas. Kauno geto įsteigimas atitiko nacių politiką okupuotoje Rytų Europoje: žydų atskyrimą nuo visuomenės, jų turto perėmimą, darbo jėgos išnaudojimą ir galiausiai fizinį sunaikinimą. Lietuvos teritorijoje getai buvo kuriami ne kaip ilgalaikės gyvenvietės, o kaip laikinos kontrolės ir naikinimo sistemos dalys. Kauno atvejis ypač svarbus todėl, kad miestas iki karo buvo vienas reikšmingiausių žydų politinio, religinio, švietimo ir ekonominio gyvenimo centrų Lietuvoje.
Poveikis Lietuvos žydų bendruomenėms buvo katastrofiškas. Kauno getas simbolizuoja perėjimą nuo diskriminacijos ir smurto prie sistemingo bendruomenės ardymo: šeimos buvo išskirtos, institucijos sunaikintos arba pajungtos prievartai, o didelė gyventojų dalis nužudyta. Vėliau getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklos sistemai pavaldų vienetą, o karo pabaigoje likę kaliniai evakuoti, žudyti ar išvežti į kitas stovyklas. Ilgalaikė šio įvykio reikšmė siejama su Kauno žydų bendruomenės netektimi, Holokausto Lietuvoje masto suvokimu ir būtinybe saugoti išlikusius liudijimus, vietas bei aukų atminimą.